Paremti

Apie laimę, slypinčią kasdieniuose veiksmuose aa+

Paskelbta: 2022-08-29 | Autorius: Renata Valtakienė, „Sidabrinės linijos“ savanorė
Nuotr. fotografės Nemiros Čiačienės

Turiu prisipažinti, kad prieš pirmą pokalbį taip jaudinausi, lyg eidama į pasimatymą. Regis, nesulyginama, nes einant į realų pasimatymą, stengiesi pasipuošti, juk seniai žinoma, kad pirmas įspūdis apie žmogų susidaromas ne pagal protą, o pagal išvaizdą. Be to, realūs pasimatymai turi vieną privalumą – gali tiesiai šviesiai rėžti į akis „esi ne mano skonio“ ir apsisukusi ant kulno nudrožti savu keliu. Dar esu girdėjusi tokių atvejų, kad būsimieji pasimatymo objektai gali būti stebimi iš tolo ir palikti ant ledo susitikimui net neįvykus. 

O ką daryti, kai tau skiriamas pirmas pasikalbėjimas telefonu su žmogumi, apie kurį tu beveik nieko nežinai? Tik jaudulys belieka. Visgi gerai, kad jis yra, nes supranti, kad tu ne robotas, kuris tik dirba savo darbą ir mašinaliai atlieka veiksmus pagal įdiegtas programas. 

Ach, tas pirmų kartų žavesys... Koks balsas, koks pirmas ištartas žodis, pokalbis bus sklandus ar su pauzėmis, kalbės ji daugiau ar aš, apie ką kalbėsimės, ar patiksime viena kitai?.. Klausimas po klausimo, mintis po minties...

Na štai, pagaliau ilgai lauktasis skambutis. Ir koks džiugesys, palaima, atokvėpis, šypsena veide, spindulėliai akyse po mūsų pirmo pokalbio su Danute! Gera, tiesiog gera. Lyg ir nieko ypatingo nedariau, bet toks jausmas, lyg laikyčiau saulės zuikučius delnuos. Nuostabi pašnekovė! Daug pasakojo apie save, bet kartu buvo ir man labai dėmesinga, pakankamai domėjosi manimi kaip asmenybe. Tai išties nustebino, nes kažkodėl buvau nusiteiksi, kad senjorė kitam laido gale tiesiog pasakos apie save. Radome labai daug bendro, o ypač mudvi sujungė tai, kad abi rašome poeziją. Nuostabus pirmas kartas – skaityti viena kitai savo kūrybą telefonu. Niekada dar nebuvau to dariusi. Po beveik valandos kalbėjimosi, šiltai atsisveikinome, tarsi būtume senos geros bičiulės.

Po pokalbio su Danute jaučiausi tokia lengva ir šviesi, ir labai labai laiminga. Laimės pojūtis atsiranda dar didesnis tada, kai supranti, kad ją suteiki ir ja daliniesi su kitais žmonėmis. Dažnai ieškome laimės, manydami, kad ji už devynių jūrų ir marių, sunkiai pasiekiama, lyg koks auksinis kiaušinis po devyniais užraktais grandinėmis supančiotoje metalinėje skrynioje, tačiau laimė dažnai būna čia pat, ranka pasiekiama. Kartais tereikia vieno skambučio, vieno pokalbio, kad suprastum, jog laimę gali sutikti kasdieniniuose veiksmuose, kad ji yra paprasta ir žemiška. Noriu visiems palinkėti tokios laimės. Juk ji nieko nekainuoja, viso labo vienas skambutis per savaitę.

Aš net nematydama Danutės, jaučiu kaip ji laukia mūsų sekančio pokalbio. Lygiai taip pat, kaip ir aš.

 

„Sidabrinės linijos“ vykdomas pilietinės galios auginimo, skatinant socialinį aktyvumą ir savanorystę projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Lietuvoje lėšomis, programos dalis. 

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis