Kiekvienam reikia žmogaus, kuris išklausytų aa+

Emocinę pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms teikiančios „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas, investuotojas Marius Čiuželis sako, kad užsiimdamas filantropine veikla, taip pat investuoja, tik šiuo atveju siekia socialinės grąžos. „Matyti, kaip dėl paprasčiausio pokalbio keičiasi žmonių gyvenimai, yra neįkainojamas dalykas“, – sako pašnekovas.

Kada ir kaip kilo mintis įkurti „Sidabrinę liniją“?

Viskas prasidėjo prieš 10 metų nuo padėkos vaikų ligoninei už išgelbėtą dukros gyvybę. Tuomet savo padėką išreiškėme padovanodami ligoninei dvi medicininės diagnostikos ir gydymo naujoves, kurios leido padėti tūkstančiams kitų šeimų. Šiam tikslui įkūrę labdaros ir paramos fondą norėjome jo veiklą tęsti ir toliau, tad pradėjome ieškoti socialiai jautrios mūsų visuomenės grupės, kuri sulaukia mažiausiai dėmesio. Taip susikoncentravome į pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms ir jų emocinės sveikatos stiprinimą. 2015 m. apie šią problemą ir jos sprendimo būdus net nebuvo kalbama. Pradėjome dairytis į kitas šalis, kas daroma šioje srityje, ir radome analogišką emocinės pagalbos liniją D. Britanijoje. Nuvykome su mintimi padėti jiems veiklą plėsti mūsų regione, bet plėtros jų planuose nebuvo, tad draugiškai sutarėme, kad porą dienų stebėsime jų veiklą „iš vidaus“ – ką pasiimsime, tas mūsų. Susipažinome su svarbiausiomis procedūromis ir grįžę į Lietuvą po pusmečio pradėjome „Sidabrinės linijos“ veiklą.

Papasakokite plačiau, kaip ji veikia.

„Sidabrinės linijos“ pirmoji ir pagrindinė paslauga yra reguliarūs draugystės pokalbiai su bendraminčiais vyresnio amžiaus žmonėms. Vieni jų gali jaustis vieniši, niekam nereikalingi, gyventi nutolusiose ir sunkiau pasiekiamose vietovėse, išgyventi netektis, sunkiai sirgti ir neturėti su kuo nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti ar tiesiog pasidalinti dienos džiaugsmais ar rūpesčiais. Kiti gi gali gyventi visavertį gyvenimą, būti apgaubti aplinkinių dėmesio ir rūpybos ir norėti tuo savo džiaugsmu, gyvenimiška patirtimi pasidalinti su kitais, paįvairinti savo dienas pokalbiais su bendraminčiais. 

Kiekvienam mes parenkame pašnekovą, su kuriuo sietų bendros temos, pasaulėžiūra, pomėgiai, suderiname konkretų abiems tinkantį bendravimo laiką ir kiekvieną savaitę tuo pat metu pašnekovai gauna automatinį skambutį iš „Sidabrinės linijos“, kuriuo yra sujungiami pokalbiui. Toks reguliarus bendravimas tęsiasi, kol tenkina abi puses. Turime žmonių, kurie bendrauja nuo pat mūsų veiklos pradžios – net aštuonerius metus.

Kodėl bendravimo stoka yra dažna senolių problema?

Tai gali lemti daugybė priežasčių. Pavyzdžiui, asmuo per gyvenimą nesukūrė šeimos, taip ir liko vienas. Arba, priešingai, nugyveno nuostabų šiltų jausmų kupiną gyvenimą su sutuoktiniu, bet jis jau iškeliavęs ir likus vienam išbūti tampa per sunku. Būna, kad vaikai išvažiuoja, santykiai su artimaisiais atšąla, žmonės nutolsta vienas nuo kito – nors gyvena kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Tad nors vilku stauk. Būtent todėl labai svarbi ir kita „Sidabrinės linijos“ paslaugų kryptis – emocinės pagalbos teikimas žmonėms, kurie išgyvena liūdesį, skausmą, nerimą, netektį. Mūsų skambučių centro konsultantės yra labai profesionalios ir geba atskirti bei įvertinti emocinės būklės sunkumą – kartais, kaip ir kitose emocinės pagalbos linijose (Jaunimo, Vaikų, Moterų ir kt.),  užtenka tiesiog paprasto išklausymo ir paguodos „čia ir dabar“, jei situacija sudėtingesnė, nepaleidžiame, suvedame su kitų įstaigų specialistais. Savanorių tarpe taip pat turime  nemažai kvalifikuotų psichologų, nuolat rengiame įvairias paskaitas, neretas savanoris savarankiškai baigia įvairius emocinės pagalbos teikimo kursus. Visgi, itin kritinių atvejų pasitaiko gana retai, dažniau reikalinga emocine pagalba, galimybė išsipasakoti. Kiekvienam reikalinga ausis, širdis, kuri išklausytų ir nuramintų.

Kokia naujausia „Sidabrinės linijos“ paslauga, apie kurią galbūt žino ne kiekvienas?

Pandemijos metu pradėjome teikti informacinę pagalbą. Kvietėme senolius skambinti iškilus klausimams apie artimųjų ar medicinos įstaigų lankymą, paslaugų teikimą, pavyzdžiui, bankuose; patikslindavome, ar ateis į namus paštininkas; kaip įsigyti vaistų ir t.t. Vyresnio amžiaus žmonės rečiau naudojasi internetu, telefono ekrane informacija tampa neprieinama dėl smulkaus šrifto ar elementaraus nespėjimo koja kojon su pažangiomis technologijomis. Taigi, suteikėme galimybę, kaip senais laikais, skambinti konsultantui ir pasiklausti rūpimų dalykų.

Visgi, pagrindinė ir plačiausiai naudojama paslauga išlieka būtent draugystės pokalbiai su bendraminčiais. Net jei senolis gyvena su šeima, kuri jį myli ir rūpinasi, bendravimo poreikis nebūtinai atliepiamas, nes vaikai dirba, anūkai mokosi, lanko būrelius. Likus vienam namuose, puiki proga su kažkuo maloniai paplepėti.

Įdomu tai, kad skambučio metu kai kurie žmonės vienas kitam skaito knygas, drauge dainuoja ar meldžiasi, netgi kartu mezga. Jei veiklos pradžioje skambučiai dažnai buvo daugiau susiję su liūdesiu, vienatve, paguodos paieškomis, tai dabar pastebima, kad daugėja norinčių pasidalinti kasdieniais džiaugsmais, užsiimti kartu malonioms veiklomis. Ir tai laikome kaip didelį visos „Sidabrinės linijos“ pripažinimą.

Ar nebijo vyresnio amžiaus žmonės skambinti, bendrauti su nepažįstamais, kai tiek daug sukčiavimo atvejų?

Turime keletą būdų, kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Pirmiausia, visoms pusės labai aiškiai pasakome, kad „Sidabrinėje linijoje“ negalimi jokie prekybiniai santykiai. Jei kažkas, naudodamasis „Sidabrinės linijos“ vardu, siūlo ką nors įsigyti, tai ne „Sidabrinė linija“ – dėkite ragelį ir skambinkite policijai.

Savanorius, kurių turime nuo 18 iki 90 metų amžiaus, ir pašnekovus mokome nesidalinti asmeniniais duomenimis, nes nei banko sąskaitos numeriai, nei asmens kodai ar kt. informacija nereikalinga bendravimui palaikyti. Jei kažkas primygtinai klausinėja, prašome mus informuoti. Taip pat noriu paminėti, kad prevencijos tikslais pokalbiai yra įrašomi ir prireikus gali būti perklausomi, siekiant išsiaiškinti, kas nutiko ne taip.

Priimdami savanorius, pasitelkiame tam tikrus atrankos filtrus: aiškinamės jų motyvaciją, kodėl rūpi vyresnio amžiaus žmonės ir pan. Daug žmonių ateina pagauti emocijos: „būsiu geras – padėsiu senukams“, bet nesuvokia, kad tai yra ilgalaikis įsipareigojimas: negali vieną kartą pasikalbėti ir pradingti, nes taip padarysi daugiau žalos. Taikant šiuos ir kitus filtrus, atsisijoja nemažai žmonių, net nebūtinai piktavalių, tiesiog tokių, kuriems ši veikla nėra tinkama ar atėjo vedini kitokių lūkesčių.

Ar per tiek metų veiklos pasitaikė kokių nemalonių situacijų?

Pokalbius perklausyti teko gal tik tris kartus. Noriu pasidžiaugti, kad jokių kritinių situacijų nepasitaikė, būta tik nesusikalbėjimo, prasto ryšio ir nenuoširdumo atvejų. Savanoriams visuomet pabrėžiame, kad vienintelė tikra informacija, kurią gauname iš senolių, yra jų telefono numeriai, visa kita gali būti susikurtas įvaizdis: nuo vardo ir gyvenamosios vietos iki turto bei santykių šeimoje. Dažnai norima pagražinti esamą situaciją, o kartais nutinka priešingai, kai senukas pasakoja apie labai skurdžią buitį, smurtaujančius artimuosius. Sykį savanorė iškvietė pagalbą, o nuvykus paaiškėjo, kad gyvenama gražiuose namuose, rūpesčio ir meilės apsuptyje. Skambinusiajam buvo tiesiog nuobodu, todėl susikūrė tam tikrą dramą.

Mokome savanorius nepriimti visko už tiesą, tačiau ir nepraleisti pro ausis, jei senolis skundžiasi emociniu ar fiziniu smurtu. Jei įtariame, kad kažkas ne taip, susisiekiame su savivaldybe ar kitomis vietos institucijomis, kad suteiktų informacijos apie konkretų žmogų, jo šeimą. Jei reikia, įjungiame ir kitas instancijas, kaip priklauso pagal Lietuvos įstatymus.

Kodėl skambučiai, o ne susitikimai?

Kurdami labdaros ir paramos fondą norėjome padėti kuo daugiau žmonių, todėl pasirinkome remti ne konkrečią šeimą, bet pirkome aparatūrą ligoninei – taip gydytojai gali padėti tūkstančiams šeimų. To paties principo laikėmės ir kurdami „Sidabrinę liniją“. Lankytinų asmenų Lietuvoje labai daug, tuo užsima kitos organizacijos – „Raudonasis kryžius“, „Maltos ordinas“ ir kt. Visgi, visų 500 tūkst. neaplankysi, todėl ieškojome sisteminio sprendimo, kaip padėti kuo didesniam ratui žmonių. Telefonas yra viena paprasčiausių,  visiems suprantamų ir net pigių priemonių, kaip šio tikslo pasiekti. Be to, lankymas dažnam siejasi su materialia pagalba (atnešti maisto, sutvarkyti aplinką ar kt.), o mūsų pašnekovai kur kas mieliau materialią gerovę keičia į emocinę, sako, jau išmokę gyventi su tuo, ką turi, o bendravimo vis trūksta. Tad skambučiai yra efektyvu, paprasta ir patogu, taip pat mažiau įpareigoja, juk laukdami svečių žmonės specialiai tam ruošiasi.

Tiesa, pastebėjome, kad ir „telefoniniam svečiui“ yra ruošiamasi: neretai pašnekovai prisipažįsta, kad prieš būsimą pokalbį telefonu susitvarko namus, pasipuošia, kai kurie tądien nevalgo, kad nebūtų pagauti su kąsniu burnoje (šypteli).

Svarbiausia ne pokalbio forma ar tema, bet kad tas pokalbis įvyktų. Vien žinojimas, kad reguliariai kas savaitę sulauksi skambučio gali suteikti didelio įkvėpimo ir energijos gyvenimui. Ir telefonas tam yra puiki priemonė.

Koks pagrindinis jūsų siekis?

Kad tarp pašnekovų užsimegztų šiltas žmogiškasis ryšys, kurį abi pusės gali auginti toliau. Pavyzdžiui, į fizinį lankymąsi pas vienas kitą ar net materialią pagalbą buityje. Kartais – net gyvenimą kartu. Tik patariame neskubėti dalintis adresais, kol nepajaučia nuoširdaus noro su tuo žmogumi toliau eiti per gyvenimą. Negalima suskubėti, nes vieną kartą nuvežus mandarinų ar kokią dovanėlę Kalėdoms, to paties bus tikimasi ir kitąkart. Jei negalime įsipareigoti ilgesniam laikui, reikėtų neskubėti, kad pabūtų nusivylimo.

Kai tarp žmonių užsimezga ryšys, mes juos paleidžiame bendrauti, neklausinėjame ar lankėsi pas vienas kitą ir pan. Džiaugiamės, kai tai įvyksta. Džiaugiamės, kai viena ar kita pusė pasidalina savo įspūdžiais. Mums svarbiausia, kad abu jie gerai jaustųsi ir palaikytų nuolatinį ryšį telefonu, o kaip toliau augins savo santykius – jų, dviejų suaugusių žmonių, tarpusavio susitarimo reikalas.

Kaip jūs suprantate sąvoką „ori senatvė“?

Visų pirma, pagarba ir nuoširdus dėmesys žmogui. Dažnai Lietuvoje susiduriame su apsimestiniu dėmesiu, pavyzdžiui, prieš rinkimus staiga atsigręžiama į vyresnius žmones, nes tai didžiulė ir dažnai vienai politinei krypčiai lojali auditorija. Orumą suprantu per neapsimestinio dėmesio demonstravimą ir galimybę žmogui pačiam spręsti. Jei žmogus dar pajėgia išeiti į miestą, bet kiekviename žingsnyje trukdo per aukštas šaligatvio bortas ar sunkiai įveikiamas autobuso slenkstis, nepakantus niurnėjimas, kad per ilgai krapštomasi piniginėje prie kasoje, dėl netolerancijos ir pagarbos stokos tas orumas mažėja, menksta savivertė: žmogus traukiasi į save ir į visuomenės pakraščius, nes jam nebedrąsu, nepatogu išeiti. 

Labai norėčiau paraginti vyresnio amžiaus žmones nebijoti ir neužsidaryti tarp keturių sienų, neatsiriboti. Vis dar išgirstame, kad žmonės netiki, jog „Sidabrinė linija“ yra sukurta jiems, dėl jų ir nemokama. Kviečiu visus pabandyti paskambinti – tikrai neskaudės, o bendravimu galėsite suteikti savo gyvenimui naujų ryškių spalvų.