Pasaulinės senelių dienos proga – apie viltį, kuri yra ant palangės išsiskleidęs žiedas aa+

Sekmadienį, liepos 27-ąją, minima popiežiaus Pranciškaus įvesta Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena. Popiežius Leonas XIV šios dienos tema paskelbė Šventojo Rašto eilutes: „Laimingas žmogus, kuris nėra praradęs vilties“ (Sir 14, 2). Viltis žmogui visada yra svarbi, tačiau vyresniam ji dar svarbesnė. Jos netekęs neretai nebenori gyventi, bendrauti ir šypsotis. Apie vilties paieškas senatvėje dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su mūsų savanoriškos veiklos koordinatore IEVA ČERBULĖNIENE.

Kur glūdi viltis senatvėje?

Visuomenėje vis dar paplitę įvairūs stereotipai apie pagyvenusius žmones. „Dažnas požiūris, kad senjorai yra pikti ir bambantys, bet iš tiesų žmogus bijo senatvės – neduok Dieve, tokiam būti. Bėgant laikui įtiki esantis niekam nereikalingas, nevertingas ir nieko nesugebantis. Tada žmogus pradeda galvoti, kad nieko jau šiame gyvenime nebepadarys, atėjo laikas atgulti. Ir būdamas tokios nuotaikos gyvena dar dvidešimt metų.

Amžėjimo laikotarpis yra labai ilgas, todėl svarbu pasirinkti, kaip jį nugyventi“, – kalba I. Čerbulėnienė.

Ne kiekvienas senjoras turi vilties. Mūsų emocinės pagalbos linijos savanoriai stengiasi padėti atrasti viltį kasdienybėje tiems, kuriems sudėtinga tai padaryti patiems. Pagyvenusius žmones dažnai reikia pastiprinti, patvirtinti, kad jie gali ir yra verti.

Būna ir priešingai. Kartais savanorio paklaustas, kaip sekasi, senolis atsako: „Šiandien pabudau ir jaučiuosi laimingas, nes nugyvensiu dar vieną dieną.“ Pasak I. Čerbulėnienės, tokie žmonės įkvepia, jie vertina kiekvieną akimirką ir džiaugiasi vien tuo, kad gyvena. Mes visada galime rinktis, kaip priimti pasitinkantį rytojų.

„Sidabrinės linijos“ savanoriai susiduria su plačiausiu spektru jausmų, išgyvenimų.

„Dalis senjorų patiria stiprų vienišumą ir skaudulį širdyje, kad sensta, o artimųjų šalia nėra taip dažnai, kaip norėtų. Jie liūdi ir pyksta, kad pasaulis keičiasi ne taip, kaip jie stengėsi jį kurti. Kiti spinduliuoja džiaugsmą ir pilnatvę, nepasiduoda skausmams, ieško energijos, pozityvumo ir geba įžvelgti mažus stebuklus kasdienybėje. Tokie žmonės parodo, kad senatvė gali būti kitokia“, – kalba I. Čerbulėnienė.

Skirtingiems žmonėms viltį teikia skirtingi dalykai. Vienas mato prasmę stebėdamas augančius anūkus, jaučia, kad po savęs palieka ateities kartą, kuri gerins pasaulį. Kiti galbūt neturi vaikų ar anūkų, todėl viltį mato kituose dalykuose. Pavyzdžiui, stebėdami gamtos ciklą, savanoriaudami ar tikėdami Dievą.

Pasak I. Čerbulėnienės, gulintiems, jau nebegalintiems pasikelti iš lovos žmonėms viltis gali būti prasiskleidęs gėlės žiedas vazone.

Jaunosios kartos, mokykitės iš senelių

Popiežiaus Leono XIV žinioje Senelių ir pagyvenusių žmonių dieną rašoma: „Jei tiesa, kad senųjų trapumui reikia jaunųjų stiprybės, tai taip pat galioja tiesa, kad jaunimui stokojant patirties reikia senųjų liudijimo, idant būtų galima išmintingai kurti ateitį.“

Šis kartų bendradarbiavimas gali sukurti abipusį ryšį ir duoti didžiulę naudą. Tačiau tam reikia abipusio noro ir drąsos žengti žingsnį.

„Neretas vyresnis žmogus išsigąsta, kai pasiūlome jaunesnį pašnekovą pokalbiams. Jis jaučia kartų atskirtį, todėl nežino, ar turės apie ką kalbėtis su jaunuoliu. Bet kai žmonės pradeda bendrauti, nustemba atrandantys daug bendrumų, panašumų, įdomybių. 

Kartais jaunesni savanoriai šypsosi, kad nebesupranta, kuris čia savanoriauja – jaunuolis ar senjoras, nes iš pastarojo pirmasis gauna tiek daug gyvenimiškos patirties, palaikymo, pastiprinimo, kad jaučiasi nepakankamai daug duodantis. Tokie abipusiai mainai yra be galo vertingi.

Vyresniam žmogui įdomu išgirsti, ką jaunuolis galvoja ir kaip mato šiandieninį pasaulį. Nebūtina visada sutikti su kitokia pozicija, bet galimybė išgirsti kitaip mąstantį ir bandyti įsivaizduoti savo gyvenimą esant kitokiai perspektyvai suteikia daug minčių apmąstymui, platesnį požiūrį, kaip pasaulis kinta, formuojasi“, – apie savanorių patirtį kalba I. Čerbulėnienė.

Jos tikinimu, neretai jauni žmonės ateina savanoriauti todėl, kad savo aplinkoje anksti neteko vyresniųjų – senelių, dėdžių ar tetų. Jaunimas nori sužinoti, kaip anais laikais mąstyta, kaip viskas vertinta. Šias pamokas galima pritaikyti sau. Mokydamiesi iš istorijos, galime užkirsti kelią klaidoms ateityje. I. Čerbulėnienė teigia, kad galimybė prisitaikyti gyvenimišką vyresniųjų patirtį smarkiai augina.

Dažniausiai skambina didmiesčio žmonės

„Tikriausiai daugelis įsivaizduoja, kad „Sidabrinė linija“ reikalingiausia gyvenantiems nuošaliose vietovėse. Tačiau tipinis mūsų pašnekovas yra senjoras iš didmiesčio daugiabučio. Jeigu žmogui sunku judėti ir daugiabutyje nėra lifto, jis negali dažnai išeiti iš namų, jaučiasi atskirtas nuo pasaulio, nes kaimynai dažnai nė nesisveikina, todėl trūksta kontakto su žmonėmis.“

Mažesnėse gyvenvietėse yra bendruomenės, vietiniai vieni kitus pažįsta ir stengiasi vieni kitiems padėti. Būna, kad paštininkas atveždamas pensiją užsuka į parduotuvę ir nuperka senjorui pieno, – pasakoja I. Čerbulėnienė.

Neretai iš namų sunkiai išeiti galintys senoliai su žmonėmis bendrauja tiek, kiek stengiasi artimieji. Tačiau kai kurie neturi artimųjų, vaikų. Tokiu atveju labai svarbus vaidmuo tenka aptarnaujančiam personalui, kaimynams, bendravimą palaikančioms nevyriausybinėms organizacijoms.

Žmonės visada ieško bendruomeniškumo, tvirtina I. Čerbulėnienė, nes tai yra vienas iš būdų kasdienybei suteikti gyvybės. Bendruomenės nariai įgyja pažinčių ir bendrystės jausmą. Taip sukuriamas ryšys, šiluma ir galimybė dalytis. Tikintiems senjorams labai svarbi gyvenimo dalis yra Bažnyčia – tai jiems yra kasdienis patyrimas, išgyvenimas, tapęs pamatine vertybe.

Nuostabu, kai senjorai turi veiklos ir draugų, kalba I. Čerbulėnienė, tačiau sulaukę pensinio amžiaus neretai daugelis jų jaučiasi sutrikę. Visą gyvenimą dirbę, prižiūrėję vaikus ir intensyviai sukęsi veiksme, jie nebūna pratę nieko nedaryti ar ieškoti saviraiškos. Sunku pakeisti įpročius.

Senatvė – nelengvas gyvenimo etapas, tuomet mokaisi priimti save ir naujai ieškai vietos šiame pasaulyje.

Savanorius jungia atjauta vyresniam žmogui

Kiekvienas atėjęs savanoriauti turi savo lūkesčių. I. Čerbulėnienė sako, kad dirbdama su emocinės pagalbos linijos savanoriais ji kasdien gauna įkvėpimą: „Matydama tuos giliai širdyje glūdinčius troškimus imu tikėti, kad žmonija kupina gėrio, šilumos ir noro padėti tam, kuriam reikia pagalbos. Tai kuria perspektyvą. Labai svarbu suvokti, kad duodamas gauni atgal. Nebūtinai turi aukotis be grąžos sau. Gaudamas emocinę grąžą pripildai resursų stiklinę ir gali kitam duoti dar daugiau.

Paprastas bendravimas gali sujungti labai skirtingus žmones.

Į „Sidabrinę liniją“ savanoriauti ateina ir ką tik mokyklą baigę moksleiviai, kurie dar ieško savo kelio, ir įvairių profesijų žmonės – mechanikai, režisieriai, socialiniai darbuotojai, teisininkai. Juos visus sieja panašių vertybių pamatas ir atjauta vyresniam.

Pasak pašnekovės, ne kiekvienas jaučia empatiją senjorams. Jeigu žmogus nėra turėjęs artimos šiltos patirties su seneliais vaikystėje ar kur kitur, aiškina I. Čerbulėnienė, jam gali būti sunku suprasti, kuo gyvena vyresni žmonės. Organizacijos geba vienyti suprantančius, kas yra vyresnio amžiaus žmogus ir koks ypatingas yra bendravimas su juo.

„Sidabrinės linijos“ savanoriai senoliams padeda įvairiomis aplinkybėmis. I. Čerbulėnienė primena, kad nebūtinai vien esant blogai situacijai žmogus gali skambinti, tai galima padaryti tiesiog norint su kuo nors pabendrauti. Patyrus emocinių sunkumų, prireikus bičiulio pokalbiams ar tiesiog norint sužinoti aktualią informaciją galima nemokamai skambinti numeriu 0 800 800 20.

Ieškantis bendraminčio pokalbiams gali papasakoti, su kokiu žmogumi norėtų bendrauti, ir skambučių konsultantės ras savanorį, atitinkantį senjoro lūkesčius reguliariam bendravimui. Jeigu senoliui nepavyksta rasti kokios nors informacijos, tarkime, elektriko Visagine numerio, pavyzdį pateikia pašnekovė, jis gali kreiptis į skambučių centrą. Sužinoję informaciją konsultantai besikreipiančiajam perduos kontaktų duomenis.
 

Šaltinis: bernardinai.lt