Paremti

Vienas pirmųjų „Sidabrinės linijos“ klientų Vytautas aa+

Paskelbta: 2017-09-19 | Autorius: Kristina Bykovienė
123RF.com nuotr. / Senjoras dirba kompiuteriu

Sunku apsakyti, kaip gera kalbėtis su tokio garbaus amžiaus sulaukusiu žmogumi, spinduliuojančiu tokį milžinišką pozityvumą ir erudiciją. Gera klausytis, su kokia meile ir pasididžiavimu jis kalba apie savo vaikus, anūkus, draugus – visi jie Vytautą, kuris mieste gyvena vienas, aplanko, ir su visais senolio santykiai puikūs.

Mažytė liūdesio gaidelė pasigirsta balse tik paklausus, ar dar išeina kur nors iš namų. Pasirodo, jau kurį laiką nebelabai, nes po kojų operacijos itin greit pavargsta, todėl jei ir eina, tai tik iki parduotuvės ir atgal, po kiemą pavaikšto...

Daugiau kaip prieš metus senolis per radiją išgirdo „Sidabrinės linijos“ reklamą. Jokių svarstymų, skambinti ar ne, neturėjo: „Ta reklama skambėjo labai įdomiai. Esu bendraujantis žmogus. Man vis dar norisi kažko naujo, atradimų.

Todėl ir paskambinau. Be jokių svarstymų ir didelių lūkesčių. Ar pamenu pirmąjį įspūdį? Jis buvo geras – atsiliepė Kristina, bendravo maloniai, dalykiškai.“

Vytautas turi net kelias telefonines drauges – kalbasi su trimis senolėmis. Apie gyvenimą, sveikatą, jaunystę, anūkus, dabarties įvykius, kartais ir apie politiką truputį...

Ką apie tėčio telefonines draugystes mano vaikai, draugai, ar Vytautas jiems nieko nesakė?

„Sakiau. Dukra žino. Ji pritaria. Netgi patenkinta, kad esu užsiėmęs.“ Senolis ir vieną savo gerą draugą, bendraamžį, prikalbino užsiregistruoti „Sidabrinėje linijoje“. „Tas tai dar žmoną turi, – juokiasi. – Atsiklausė jos, ar galima. Leido, sakė – gali, tik razumnai!“

Seniai seniai (prieš 72 metus) Vytautas su tuo savo draugu įstojo į Kauno kunigų seminariją, deja, nė vienas jos nebaigė – draugą okupantai į Sibirą ištrėmė, o Vytautą tiesiog iš seminarijos išprašė, kai nutarė perpus sumažinti studentų-klierikų skaičių. Vėliau Vytautas baigė pedagoginį institutą, daugiau kaip pusšimtį metų dirbo mokytoju ir pats visą laiką mokėsi, viskuo domėjosi. Jis ir dabar dar skaito – garsines knygas, apie Lietuvos istoriją, rekomenduoja, kokias ir mums būtų įdomu ir naudinga perskaityti...

Aštuoniolika metų Vytautas giedojo prie mirusiųjų, dainavo chore, dabar irgi dainuoja – vienas, namuose – pats sau arba savo telefoninėms draugėms. Sako: „Kad jūs žinotumėte, kaip man gera, kai dainuoju!“

Regis, tie jų telefoniniai pokalbiai tikrai nėra liūdni. Vytautas šypsosi: „Visai neliūdni. Ir tikra žodžio prasme labai labai draugiški!“

Būna, Vytautas paskambina į „Sidabrinę liniją“ – tiesiog šiaip, pasakyti ką nors malonaus tai, kuri atsilieps, perduoda linkėjimų tai, kuri kažkada jam čia atsiliepė patį pirmą kartą; praneša, kad jau pražydo ievos ar kad gandriukai jau ėmė skraidyti... Ir taip gera smagu palieka širdy, šypsena dar ilgai nenusitrina nuo veido...

Štai koks geras dalykas yra tas malonus bendravimas telefonu!
 


Šaltinis: 15min.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt