Savanorių patirtys Iš pirmų lūpų aa+

Mano pašnekovė yra sukaupusi daug vertingos gyvenimiškos patirties ir noriai dalijasi savo įžvalgomis bei pamokymais. Labai vertinu jos prisiminimus apie ilgus, laimingus santykius su vyru, pasakojimus apie vaikus. Visi mūsų pokalbiai yra nuoširdūs ir tikri, o ne sukurti televizijos, būna dienų, kai juokiamės nesustodami kokias 10-15 min.

Ši savanorystė kasdien primena, koks vertingas, transformuojantis, auginantis, padrąsinantis, jautrus ir jungiantis gali būti pokalbis.

Ši savanorystė – tai nauja, auginanti patirtis santykyje su vyresnio amžiaus žmogumi. Tai – asmeninis tobulėjimas ir savęs pažinimas.

Daugiausiai kalbamės apie praeitį. Tie prisiminimai nušviečia, sušildo mus abi. Pašnekovė viską atsimena iki menkiausių smulkmenų, todėl jos pasakojimai veikia kaip kelionės – ji pamena, kokios gėlės augo vaikystės sodyboje, kaip jos kvepėjo, kaip ošė šalia augęs miškas, kokie paukščiai girdėjosi nubudus.

Su viena močiute bendraudamos telefonu dažnai abi padainuodavome vieną kitą dainos posmelį. Ji labai mėgo dainas ir neturėjo su kuo dainuoti. Buvo juokinga situacija, kai darbe kartą mane užtiko kolegės kabinete dainuojant į telefono ragelį.

Nuostabiausias jausmas yra tada, kai kitame telefono ragelyje pasisveikinant išgirsti – „Aš taip laukiau Tavo skambučio. Turiu daug Tau papasakoti“, o atsisveikinant pasigirsta kuklus, paprastas, tylus, bet labai nuoširdus – „Ačiū, kad esi“.

Bendravimas telefonu su senole yra malonus, įdomus ir prasmingas, mezgasi ilgalaikė draugystė. Reguliarūs kassavaitiniai pokalbiai su nuolatiniu pašnekovu turi puikų poveikį – aš ne tik „duodu“ (dėmesį, nuoširdų susirūpinimą kaip žmogui sekasi, kaip prabėgo jo savaitė, ar kokia jo sveikata), bet iš viso to aš dar ir gaunu. Gaunu gerų emocijų, galimybę tobulėti, išmokti išklausyti, turėti kantrybės, būti empatiškesne.

Savanoriaudama atradau močiutę, kurios ilgėjausi daugelį metų.

Šie pokalbiai man – prasmingas ir džiuginantis reiškinys. Įdomu klausytis pašnekovo praeities ir dabarties istorijų. Jis – aktyvus, atviras, besidomintis pasauliu, degantis aistra knygoms. Jis mano herojus ir pavyzdys.

Savanorystė tai ne šiaip sau, tai vidinis poreikis.

Mano pašnekovė dažnai kartoja: „Vaikeli, aš turiu tik vieną ligą – vienatvę. Ir tu esi geriausias jos gydytojas“.

Bijojau, ką aš visą gyvenimą pradirbęs statybose galėsiu savo pašnekovei papasakoti. Dabar džiaugiuosi maloniais pokalbiais tiesiog apie gyvenimą.

Nors mano pašnekovės gyvenimą sunkina liga, kuri nebeleidžia judėti, gerai matyti, tačiau mane stebina ir džiugina jos gebėjimas džiaugtis ir gyventi viltimi.

Labai sunku būtų įvardinti, ką gaunu bendraudama su savo močiute. Aš pati sulaukiu iš jos didelio dėmesio ir palaikymo, jai labai įdomu, kuo aš gyvenu, – mano džiaugsmai ir rūpesčiai. Laikui bėgant užsimezga ryšys: tau rūpi ji, o jai rūpi tu... Tai, matyt, ir yra svarbiausia...

Pokalbiai praturtina, padeda augti, keičia požiūrį, praplečia akiratį bei moko su džiugesiu bei atvira širdimi žvelgti į kitą žmogų.

Savanorystė man parodė, kad senatvėje dar daug įdomių dalykų gali rūpėti.

Man labai svarbus bendravimas, ypač kai pats nematau. Mano pašnekovai daug man papasakoja apie viską kas vyksta, ką per televiziją rodo.

Bendraudama su savo pašnekove aš supratau keletą dalykų: kad nėra aiškios ribos tarp pagyvenusių žmonių ir mūsų, kad stereotipinis niurgzlaus senolio vaizdas dažnai tėra mūsų fantazijos vaisius.

Negerai yra viena – kodėl tokie šviesūs seneliai, šalia kurių yra artimieji, patys artimiausi žmonės, jaučiasi tokie vieniši? Atrodytų, ko trūksta žmogui, kad jaučiasi vienišas, bet štai, trūksta... Ir man malonu, kad galiu savo pokalbiais užpildyti tą tuštumą jų gyvenime.

Tiesiog pajutau, kad noriu dalyvauti šioje veikloje. Iš asmeninės patirties žinau, ką reiškia būti vienam. Mane palietė artimųjų netektys, ypač mamos, su kuria buvom kaip draugės. Žinoma, jos niekas nepakeis, tačiau asmeniškas bendravimas tai kažkiek kompensuoja.

Nors ir žinojau, kad vyresnio amžiaus žmonės yra įdomūs ir pokalbiai nebus tik apie skundimąsi problemomis, bet vis tiek jie gerokai pranoko lūkesčius. Tapo taip įdomu, kad net laukiu pokalbio tikrai ne kaip kokio darbo ar savo laiko aukos. Labai įdomu paklausti nuomonės kai kuriomis temomis.

Pirmojo pokalbio laukiau lyg pirmojo egzamino – tiek jaudulio ir nepasitikėjimo savimi seniai buvau patyrusi. Nerimą vis kėlė klausimas, o kas, jeigu man nepavyks rasti kelio į senuko širdį? Jaučiau begalinę atsakomybę ir prieš „Sidabrinę liniją“, ir prieš senuką, kurio nesu net sapne regėjusi... Tačiau tą jauseną lyg ranka nuėmė vos išgirdus skaidrų 9-tą gyvenimo dešimtį bebaigiančio žmogaus balsą.

Nėra nieko įdomiau ir prasmingiau už ryšį tarp žmonių. Tikras gėris, džiaugsmas ir atgaiva, jei pavyksta kam nors pagelbėti ir jei pajunti abipusį pozityvumą, – tuomet norisi judėti toliau, skleisti dar daugiau gėrio.

Kartais mūsų skambutis gali pagelbėti žmogui daugiau, nei mes įsivaizduojame, daugiau, nei jis trunka ar daugiau, nei jo turinys. Jis yra apie santykį ir pabuvimą su žmogumi. Tas ryšys abipusis: pasidomėję kitais, geriau jaučiamės ir mes patys.

Man galimybė dalyvauti „Sidabrinėje linijoje“ reiškia galimybę dalintis gerumu ir jo gauti atgal, bendrauti su žmonėmis, kurių palikuone – bendrąja prasme – esu aš pati ir kuriai jie išeidami paliks kurti ateities Lietuvą. Tai lyg siūlas tarp praeities ir dabarties, tinkamas būdas pagerbti seną žmogų ir jo išmintį, suteikti jam galimybę būti išklausytam ir suprastam bei nenuvertintam dėl senatvės.

Pašnekesių senjorams trūksta ne mažiau nei reikalingiausių daiktų.

Su savo pašnekove dažniausiai kalbamės apie tai kokia nuostabi yra Lietuva. Kokie turtingi esame savo kalba. Gal todėl ir mūsų liaudies dainos tokios ypatingos ir pilnos skambesio, svarstėme. „Tų dainų žodžiai stebuklingi“, – dažnai man sako pašnekovė.

Esu laiminga tiek, kiek galiu būti naudinga kitiems žmonėms. Jei bendravimas kažkam suteikia džiaugsmo – džiaugiuosi būdama naudinga (iš savanaudiškosios pusės žvelgiant, taip pat ir – laiminga). Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad pokalbiai telefonu galėtų taip suartinti ir suteikti tiek džiugių akimirkų. Gera, jauku, širdyje neapsakomai šilta.

Savanoriavimas „Sidabrinėje linijoje“ man padeda labiau vertinti jau esamą ryšį su savo seneliais.

Žinote, kas įdomiausia? Gyvenimo spalvos ir skoniai nepriklauso nuo amžiaus. Greičiau – nuo bendro išprusimo ir požiūrio. Iš savo pašnekovo galiu tik semtis ir semtis optimizmo ir pozityvumo. Tokie dalykai išties veža.

Dabar aš esu savanorė ir atsiliepiu į senjorų skambučius, bet, galvoju, praeis penketas metų ir galbūt pati norėsiu, kad kas nors atsilieptų į mano skambutį. Atėjus laikui, kai sunkiai judėsiu, neprigirdėsiu ir jausiuosi labai vieniša, norėčiau, kad kas nors bent kartą per savaitę paskambintų ir pašnekintų.

Aš pagalvoju ir apie save... Tikrai ateis tas amžius, kai su savo prisiminimais, savo pasakojimais gal imsiu varginti artimuosius, todėl tokie projektai kaip „Sidabrinė linija“ – puikiausia išeitis sprendžiant senjorų atskirties problemas.

Vis pagalvodavau, kaip man trūksta močiutės su kuria taip ilgai gyvenome, bendravome. Mačiau savo aplinkoje garbaus amžiaus žmonių, kuriems trūkdavo bendravimo. Galbūt ir man – veiklos, bendravimo, naujų patirčių. Savanoriaudama jaučiu, kad esu laiminga, reikalinga, išmokstu naujų dalykų. Suradau ir naujų draugų. Svarbiausia galimybė pažinti save, padėti kitam.

Per daug esame įpratę verkšlenti, rodyti senyvą žmogų kaip bejėgį, kurio reikia gailėtis, kurį reikia užjausti, kuris skursta ir kenčia. Ir tikrai per mažai dėmesio skiriame tam, kad su tuo žmogumi pasikalbėti, paklausti, kas jam įdomu, padėti atsiriboti nuo liūdnų minčių.

Man labai pasisekė su pašnekovu. Taip nuostabiai ir įdomiai kalba, kad valanda prabėga nepastebimai! Dažniausiai pokalbiai pakrypsta apie išgyventus istorinius įvykius, nors smagu ir apie gyvenimą kartu pafilosofuoti.

Baigus pokalbį kartais apima toks gerumo ir dėkingumo jausmas, kad buvau šalia, kai kažkam labai reikėjo klausančio ir girdinčio žmogaus. Ir suprantu, kaip šie pokalbiai suteikia galimybę man suprasti ir susimąstyti apie kai kuriuos dalykus, momentus, nutinkančius mano gyvenime dabar ir ateityje, apie santykius su artimaisiais ir su savimi, permąstyti savo vertybes, keisti požiūrius, o teigiamos ir neigiamos emocijos įgauna naujų atspalvių.

Mano pašnekovei Birutei – 94 metai. Ji dažnai kartoja, kad gal geriau eičiau ir susirasčiau geresnį pašnekovą, nes kas man iš jos tokios. Ir kiekvieną kartą pasakau, kad man yra gerai. Aš neieškau kur geriau ir lengviau. Viskas su ja yra gerai.

Mano pašnekovė kartais pasakoja apie savo praeitį. Senolė gailisi, kad dabar negali vaikščioti ir tiek visko nuveikti kaip kitados jaunystėje. Aš visada ją raginu džiaugtis mažais dalykais: saulėta diena, prajuokinančia televizijos laida ar labai jai padedančiais sūnumis. Ji man tapo lyg antra močiute.

Mano pašnekovas dėl pokalbių neatrodo pakylėtas, bet vis tiek labai jų laukia. Esu atsvara, o ne kabliukas, už kurio užsikabina. Jis stipriai sužeistas iš vidaus, tačiau nepasiduoda. Man gera žinoti, kad jeigu jam reikės, visada būsiu šalia.

Mano pašnekovė – šilta, intelektuali, jautri ir labai išmintinga moteris. Dalijamės bendromis vertybėmis – krikščioniška pasaulio pajauta, smalsumu, polinkiu įžvelgti įvairias pamokas kitų žmonių likimuose, nevengiame aptarti ir kopūstienės gaminimo subtilybių. Labai vertinu, kad ji drįsta man atsiverti iki širdies gelmių.

Mes bendraujame labai paprastai. Jaučiuosi, tarsi kalbu su trečia savo močiute, tad man visada rūpi paklausti ką ji veikia, ką sugalvoja pasigaminti, kas įvyko per praėjusią savaitę. Mes nuolat turime bendros kalbos, dalijamės prisiminimais ir labai palaikome viena kitą.

Dabartinių senolių gyvenimai juk taip stipriai pasikeitė. Pasikeitė visuomenės požiūris, technologijos, gyvenamoji aplinka. Vis pagalvodavau, o kaip jie jaučiasi, ar spėja susigyventi su pokyčiais? Šio jausmo vedina ir atėjau savanoriauti, norėjau prisidėti prie visuomenės gerovės.

Man daro įspūdį kaip „Sidabrinė linija“ dirba, kaip bendradarbiauja su savanoriais (dėmesys, rūpestis, mokymai). Iš „Sidabrinės linijos“ gali pasimokyti daugelis savanoriškų draugijų; pamoka ir man pačiai, nes dalyvauju ir kitose veiklose, susijusiose su savanoryste.

Kartais pagalvoju, kad mano pašnekovė aukštesnių jėgų man skirta (tiksliau ne tik pagalvoju, o realiai taip manau - tiek man su ja pasisekė). Labai laukiu kiekvieno šeštadienio ir mažiausiai galiu su ja prakalbėti valandą. Myliu savo pašnekovę, su ja labai malonu bendrauti, laukiu kiekvieno pokalbio ir pati po jo jaučiuos kaip ant sparnų. O pašnekovė irgi sako, kad mūsų pokalbis jai kaip vitaminai, tikri antidepresantai - tad ar bereikia geriau? Abi praturtėjame ir atsigauname po pokalbio.

Bendraudama su pašnekove išmokau, kad nuoširdus, priimantis ir dėmesingas išklausymas yra tai, ko reikia kiekvienam žmogui. Tai – ne tas pat kaip „pabūti kitoje laido pusėje“. Mano pašnekovė visuomet paklausia, kiek aš galiu skirti laiko pokalbiui. Jei tądien laiko turiu mažiau – ji be įžangų išsako tai, ką labiausiai norisi išsakyti. Kartais, jusdama mano nuovargį, ji ragina išsipasakoti mane.

Koks nenusakomas jausmas žinoti, kad senjoras laukia tavo skambučio, kad po mūsų pokalbio jam tampa ant širdies lengviau. Visada galima atrasti laiko kitam žmogui.