Paremti

Savanorių patirtys Iš pirmų lūpų aa+

  • Labai mėgstu klausyti senų žmonių pasakojimų, o pagarba senoliams man tiesiog labai natūralus dalykas.
    Brigita iš Vilniaus
  • Su viena močiute bendraudamos telefonu dažnai abi padainuodavome vieną kitą dainos posmelį. Ji labai mėgo dainas ir neturėjo su kuo dainuoti. Buvo juokinga situacija, kai darbe kartą mane užtiko kolegės kabinete dainuojant į telefono ragelį.
    Asta iš Vilniaus
  • Bijojau, ką aš visą gyvenimą pradirbęs statybose galėsiu savo pašnekovei papasakoti. Dabar džiaugiuosi maloniais pokalbiais tiesiog apie gyvenimą.
    Kazys iš Kaišiadorių
  • Bendravimas telefonu su senole yra malonus, įdomus ir prasmingas, mezgasi ilgalaikė draugystė. Reguliarūs kassavaitiniai pokalbiai su nuolatiniu pašnekovu turi puikų poveikį – aš ne tik „duodu“ (dėmesį, nuoširdų susirūpinimą kaip žmogui sekasi, kaip prabėgo jo savaitė, ar kokia jo sveikata), bet iš viso to aš dar ir gaunu. Gaunu gerų emocijų, galimybę tobulėti, išmokti išklausyti, turėti kantrybės, būti empatiškesne.
    Aistė iš Vilniaus
  • Nuostabiausias jausmas yra tada, kai kitame telefono ragelyje pasisveikinant išgirsti – „Aš taip laukiau Tavo skambučio. Turiu daug Tau papasakoti“, o atsisveikinant pasigirsta kuklus, paprastas, tylus, bet labai nuoširdus – „Ačiū, kad esi“.
    Sonata iš Šiaulių
  • Savanoriaudama atradau močiutę, kurios ilgėjausi daugelį metų.
    Eglė iš Vilniaus
  • Savanorystė tai ne šiaip sau, tai vidinis poreikis.
    Irena iš Vilniaus
  • Mano pašnekovė dažnai kartoja: „Vaikeli, aš turiu tik vieną ligą – vienatvę. Ir tu esi geriausias jos gydytojas“.
    Birutė iš Mažeikių
  • Nors mano pašnekovės gyvenimą sunkina liga, kuri nebeleidžia judėti, gerai matyti, tačiau mane stebina ir džiugina jos gebėjimas džiaugtis ir gyventi viltimi.
    Lina iš Vilniaus
  • Labai sunku būtų įvardinti, ką gaunu bendraudama su savo močiute. Aš pati sulaukiu iš jos didelio dėmesio ir palaikymo, jai labai įdomu, kuo aš gyvenu, – mano džiaugsmai ir rūpesčiai. Laikui bėgant užsimezga ryšys: tau rūpi ji, o jai rūpi tu... Tai, matyt, ir yra svarbiausia...
    Ugnė iš Vilniaus
  • Pokalbiai praturtina, padeda augti, keičia požiūrį, praplečia akiratį bei moko su džiugesiu bei atvira širdimi žvelgti į kitą žmogų.
    Kęstutis iš Kauno raj.
  • Savanorystė man parodė, kad senatvėje dar daug įdomių dalykų gali rūpėti.
    Violeta iš Širvintų raj.
  • Man labai svarbus bendravimas, ypač kai pats nematau. Mano pašnekovai daug man papasakoja apie viską kas vyksta, ką per televiziją rodo.
    Ričardas iš Šiaulių
  • Bendraudama su savo pašnekove aš supratau keletą dalykų: kad nėra aiškios ribos tarp pagyvenusių žmonių ir mūsų, kad stereotipinis niurgzlaus senolio vaizdas dažnai tėra mūsų fantazijos vaisius.
    Inga iš Vilniaus
  • Negerai yra viena – kodėl tokie šviesūs seneliai, šalia kurių yra artimieji, patys artimiausi žmonės, jaučiasi tokie vieniši? Atrodytų, ko trūksta žmogui, kad jaučiasi vienišas, bet štai, trūksta... Ir man malonu, kad galiu savo pokalbiais užpildyti tą tuštumą jų gyvenime.
    Vitalija iš Šiaulių
  • Tiesiog pajutau, kad noriu dalyvauti šioje veikloje. Iš asmeninės patirties žinau, ką reiškia būti vienam. Mane palietė artimųjų netektys, ypač mamos, su kuria buvom kaip draugės. Žinoma, jos niekas nepakeis, tačiau asmeniškas bendravimas tai kažkiek kompensuoja.
    Danguolė iš Pakruojo
  • Nors ir žinojau, kad vyresnio amžiaus žmonės yra įdomūs ir pokalbiai nebus tik apie skundimąsi problemomis, bet vis tiek jie gerokai pranoko lūkesčius. Tapo taip įdomu, kad net laukiu pokalbio tikrai ne kaip kokio darbo ar savo laiko aukos. Labai įdomu paklausti nuomonės kai kuriomis temomis.
    Kasparas iš Vilniaus
  • Pirmojo pokalbio laukiau lyg pirmojo egzamino – tiek jaudulio ir nepasitikėjimo savimi seniai buvau patyrusi. Nerimą vis kėlė klausimas, o kas, jeigu man nepavyks rasti kelio į senuko širdį? Jaučiau begalinę atsakomybę ir prieš „Sidabrinę liniją“, ir prieš senuką, kurio nesu net sapne regėjusi... Tačiau tą jauseną lyg ranka nuėmė vos išgirdus skaidrų 9-tą gyvenimo dešimtį bebaigiančio žmogaus balsą.
    Žydrūnė iš Rumšiškių
  • Būna atvejų, kai savanoris, bendraudamas su senoliu, kuriam rūpi kuri nors sritis, irgi pradeda lavintis joje, nes juk reikia palaikyti pokalbį! Su viena senole kalbėdavausi apie daržą, sodinimą, mėnulio fazes. Su kita – apie tremtį, tad teko domėtis istorija. O dabartinė mano pašnekovė, buvusi agronomė, domisi viskuo. Ji nuolat kartoja: „Žemė – ne rojus, žmogus – ne angelas.“ Aš ir pati daug gaunu iš savo pašnekovų, man malonu. Žmogui reikia žmogaus…
    Jūratė iš Vilniaus
  • Nėra nieko įdomiau ir prasmingiau už ryšį tarp žmonių. Tikras gėris, džiaugsmas ir atgaiva, jei pavyksta kam nors pagelbėti ir jei pajunti abipusį pozityvumą, – tuomet norisi judėti toliau, skleisti dar daugiau gėrio.
    Ramutė iš Kauno
  • Kartais mūsų skambutis gali pagelbėti žmogui daugiau, nei mes įsivaizduojame, daugiau, nei jis trunka ar daugiau, nei jo turinys. Jis yra apie santykį ir pabuvimą su žmogumi. Tas ryšys abipusis: pasidomėję kitais, geriau jaučiamės ir mes patys.
    Aušra iš Vilniaus
  • Man galimybė dalyvauti „Sidabrinėje linijoje“ reiškia galimybę dalintis gerumu ir jo gauti atgal, bendrauti su žmonėmis, kurių palikuone – bendrąja prasme – esu aš pati ir kuriai jie išeidami paliks kurti ateities Lietuvą. Tai lyg siūlas tarp praeities ir dabarties, tinkamas būdas pagerbti seną žmogų ir jo išmintį, suteikti jam galimybę būti išklausytam ir suprastam bei nenuvertintam dėl senatvės.
    Aistė iš Vilniaus
  • Pašnekesių senjorams trūksta ne mažiau nei reikalingiausių daiktų.
    Agnė iš Vilniaus
  • Su savo pašnekove dažniausiai kalbamės apie tai kokia nuostabi yra Lietuva. Kokie turtingi esame savo kalba. Gal todėl ir mūsų liaudies dainos tokios ypatingos ir pilnos skambesio, svarstėme. „Tų dainų žodžiai stebuklingi“, – dažnai man sako pašnekovė.
    Elena iš Vilniaus
  • Esu laiminga tiek, kiek galiu būti naudinga kitiems žmonėms. Jei bendravimas kažkam suteikia džiaugsmo – džiaugiuosi būdama naudinga (iš savanaudiškosios pusės žvelgiant, taip pat ir – laiminga). Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad pokalbiai telefonu galėtų taip suartinti ir suteikti tiek džiugių akimirkų. Gera, jauku, širdyje neapsakomai šilta.
    Deimantė iš Vilniaus
  • Savanoriavimas „Sidabrinėje linijoje“ man padeda labiau vertinti jau esamą ryšį su savo seneliais.
    Dovilė iš Vilniaus
  • Žinote, kas įdomiausia? Gyvenimo spalvos ir skoniai nepriklauso nuo amžiaus. Greičiau – nuo bendro išprusimo ir požiūrio. Iš savo pašnekovo galiu tik semtis ir semtis optimizmo ir pozityvumo. Tokie dalykai išties veža.
    Birutė iš Vilniaus
  • Dabar aš esu savanorė ir atsiliepiu į senjorų skambučius, bet, galvoju, praeis penketas metų ir galbūt pati norėsiu, kad kas nors atsilieptų į mano skambutį. Atėjus laikui, kai sunkiai judėsiu, neprigirdėsiu ir jausiuosi labai vieniša, norėčiau, kad kas nors bent kartą per savaitę paskambintų ir pašnekintų.
    Daiva iš Vilniaus
  • Aš pagalvoju ir apie save... Tikrai ateis tas amžius, kai su savo prisiminimais, savo pasakojimais gal imsiu varginti artimuosius, todėl tokie projektai kaip „Sidabrinė linija“ – puikiausia išeitis sprendžiant senjorų atskirties problemas.
    Edita iš Viešintų
  • Vis pagalvodavau, kaip man trūksta močiutės su kuria taip ilgai gyvenome, bendravome. Mačiau savo aplinkoje garbaus amžiaus žmonių, kuriems trūkdavo bendravimo. Galbūt ir man – veiklos, bendravimo, naujų patirčių. Savanoriaudama jaučiu, kad esu laiminga, reikalinga, išmokstu naujų dalykų. Suradau ir naujų draugų. Svarbiausia galimybė pažinti save, padėti kitam.
    Viktorija iš Šiaulių
  • Per daug esame įpratę verkšlenti, rodyti senyvą žmogų kaip bejėgį, kurio reikia gailėtis, kurį reikia užjausti, kuris skursta ir kenčia. Ir tikrai per mažai dėmesio skiriame tam, kad su tuo žmogumi pasikalbėti, paklausti, kas jam įdomu, padėti atsiriboti nuo liūdnų minčių.
    Gabrielė iš Vilniaus
  • Man labai pasisekė su pašnekovu. Taip nuostabiai ir įdomiai kalba, kad valanda prabėga nepastebimai! Dažniausiai pokalbiai pakrypsta apie išgyventus istorinius įvykius, nors smagu ir apie gyvenimą kartu pafilosofuoti.
    Modesta iš Vilniaus

 

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis