Senatvė ir su ja siejamos problemos – socialinė atskirtis, vienišumas, skurdas bei užimtumo, fizinės ir psichinės sveikatos stoka – lemia tai, kad Lietuvoje vyresnioji karta yra tarsi „atstumta“ ar „nurašyta“ visuomenės dalis. Daugelis priešpensinio amžiaus žmonių patiria įtampą ir su didžiule baime žvelgia į netolimą ateitį, o jaunimui senatvė kelia gailestį ir... net siaubą. Kaip išvaryti šį „baubą“?

„Sidabrinės linijos“ savanorė Rosita Mikalauskienė jau pusmetį kiekvieną savaitę kalbasi su savo pašnekove ir, sako, tas laikas visai neprailgsta. Priešingai – suteikia daugybę gerų emocijų ir pozityvo.

Lygiai prieš 30 metų, rugpjūčio 23-ąją, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva žmonių grandinė. Baltijos kelias – taiki kova už laisvę, palikusi ryškų pėdsaką tiek istorijoje, tiek žmonių atsiminimuose. Apie vos spėtus suvalgyti šaltibarščius, Mažąją Ameriką, gėlių jūras ir akyse spindėjusią viltį dėl ateities pasakoja mūsų pašnekovai. 

„Tikras, natūralus pokalbis su žmogumi, dieną padaro prasmingesnę, visą savaitę praturtina,“ – sako 24 metų „Sidabrinės linijos“ savanorė Gabrielė.

Pokalbis apie vienišumą, senatvę ir galimybes padėti garbaus amžiaus žmonėms.

Šalyje beveik pusė milijono senjorų gyvena vieni ir jaučiasi vieniši. Jie neturi su kuo pasidalyti prisiminimais ar tiesiog pakalbėti apie kasdienius rūpesčius. Tik vienas kitas senjoras atranda nemokamą „Sidabrinę liniją“, kur telefonu kone visą dieną savanoriai pasiruošę išklausyti, pabendrauti ir net patarti vienatvės prislėgtiems senukams. Būna, kad po pokalbių telefonu užsimezga ir ilgalaikės draugystės.