„Beatos virtuvėje“ – pokalbis apie vienišumą, senatvę ir apie galimybes padėti garbaus amžiaus žmonėms. Laidoje dalyvavo Kristina Čiuželienė „Sidabrinės linijos“ įkūrėja. 

„Pajutusi kaip virpa mano širdis skaitant draugės atsiųstą laišką apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ abejonių nebeliko – būtent ši veikla man yra arčiausiai širdies,“ – taip savo pasakojimą pradeda Jovita Kliukaitė iš Vilniaus.  

Šiandien M. Čiuželio labdaros ir paramos fondui – jau penkeri. Penkeri metai ieškojimų, kūrybos, atradimų, naujų patirčių, įkvėpimo. Arba penkeri metai gyvenimo, kurį labai norisi gyventi.

Darbas, ekologinis ūkis, trys vaikai, šeimos rūpesčiai – atrodytų, bendravimo tikrai netrūksta. Tačiau „Sidabrinės linijos“ savanorė Jolanta Laurynė sako, kad kalbėdamasi telefonu su senoliais, gauna visiškai skirtingų patirčių.

Taip apie savo motyvus prisijungti prie „Sidabrinės linijos“ pasakoja kreditų rizikos valdymo specialistė Aušrinė Volungevičiūtė. 

Kol esame jauni, kol gyvename šurmulyje ir esame užsisukę veikloje, vienatvės nejaučiame. Atvirkščiai – pabūti su savimi yra tapę malonumu, prabanga. Tačiau metai bėga, šurmulys tyla, žmonės kažkur dingsta ir staiga pasijunti esantis vienas. Gal ir ne visai vienas visame pasaulyje, kažkur yra artimųjų, tačiau jie retai kada randa laiko. O juk žmogui reikia žmogaus, nes bendravimas – vienas iš svarbiausių jo poreikių. Kaip ir maistas, būstas, vanduo.