Ar pamenate tą visą kūną suvirpinantį pirmojo pasimatymo jaudulį? Širdis tuomet, rodos, iššoks iš krūtinės, keliai linksta, delnais upeliai srūva lyg sunkų fizinį darbą dirbtume. Pas mus „pirmųjų pasimatymų“ gausu kiekvieną mėnesį. Tik jie vyksta telefonu. Nuostabia vieno tokio pasimatymo istorija pasidalino mūsų savanorė Renata.
Viena iš „Sidabrinės linijos“ komandos kasdienių veiklų – ne tik priimti senolių ir būsimųjų savanorių skambučius, padėti jiems susiderinti pokalbių laiką, bet ir kasdien klausti jau esamų savanorių, kaip jiems sekasi, kuo gyvena, kaip jaučiasi. Šios dienos pokalbis – su Ieva Badaukyte, kuri „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauja jau beveik metai. Ievos pašnekovė Liuda liepos 3-ąją šventė 90-ies metų sukaktį, bet, anot Ievos, amžius nieko nereiškia – pokalbiai su šia senole visada kupini šviesos.
„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujantis Rokas Blinkevičius gyvenime veikti tikrai turi ką – didelė šeima, vaikų būreliai, namai, intensyvus darbas farmacijos srityje, tėvai ir uošviai, kuriuos, esant galimybei, stengiasi aplankyti kuo dažniau, laisvalaikis, pomėgiai... Tačiau šalia viso to laiko visada atsiranda ir savanorystei. Tai trunka jau ilgiau nei dvejus metus, o ir pašnekovą kalbina nebe pirmą.
Eglė Vaitkevičienė: „Koks nenusakomas jausmas žinoti, kad senjoras laukia tavo skambučio, kad po mūsų pokalbio jam tampa ant širdies lengviau. Laiko tam tikrai gali atrasti kiekvienas“. Pokalbis su 18-os vaikų mama, verslininke, filantrope ir mūsų savanore.
Mūsų mylima pašnekovė p. Saigūnė iš Biržų švenčia 90-metį. Tautodailininkė, mokytoja, „Kiemėnų kronikų“ ir kitų knygų autorė, buvusi chorvedė, Trečiojo amžiaus universiteto dekanė ir Pagyvenusių žmonių bendrijos tarybos narė, o prieš kurį laiką – ir „Sidabrinės linijos“ reklamos veidas; visus titulus ir veiklas vargu bau ar išvardinsime. Ši elegantiška dama tiesiog nepamainomas pavyzdys, kaip iki garbaus amžiaus išlikti tokiai gyvybingai.
Vasarį visą pasaulį šokiravo karas Ukrainoje. „Sidabrinės linijos“ pašnekovei poniai Alvilinai šie išgyvenimai dar stipriau sugėlė širdį, nes istoriniai įvykiai labai susiję ir su kelis amžius siekiančia šeimos istorija. Jos protėviai, gyvenę dabartinės Ukrainos teritorijoje, dėl tuo metu vykusių karų buvo priversti pasitraukti ir įsikurti Lietuvoje. Šiandien viename iš paveldėto dvaro pastatų esančiame Alvilinos bute jau trečią mėnesį gyvena ukrainiečių šeima.
Pokalbiai su „Sidabrinės linijos“ pašnekovais gali būti patys netikėčiausi, griaunantys bet kokius mūsų turimus stereotipus apie vyresnio amžiaus žmones ar savanorystę. Paskaitykite mūsų savanorės Sandros Žirgutienės pirmojo pokalbio įspūdžius ir tegul jūsų šypsena sugriauna dar ne vieną stereotipą.
Regis, žmonės to tik ir telaukė – kad pasibaigtų karantinas. Ir pasipylė bendruomeniniai renginiai: susitikimai su meno kolektyvais, edukaciniai užsiėmimai ir kvietimai gyvai susipažinti su organizacijų veiklomis ar savanorystės galimybėmis. „Sidabrinės linijos“ savanoriai šiauliečiai Viktorija ir Paulius balandžio 15-ąją įgyvendino savo svajonę: kartu su folkloro ansambliu „Sidabrine gija“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje surengė romansų vakarą vyresnio amžiaus šiauliečiams, įtraukė į veiklą kitus linijos savanorius bei per rekordiškai trumpą laiką surado vietos įmones, padėjusias įgyvendinti šį sumanymą. Kaip gimė renginio idėja, ko „Sidabrinės linijos“ savanoriai išmoko bei kokius iššūkius įveikė – kviečiame skaityti interviu su VIKTORIJA TARASOVAITE ir PAULIUM BRINIUM.
Iš kur pasisemti optimizmo, jėgų ir tikėjimo, kai pastarosiomis savaitėmis gyvename lyg iš naujo mokydamiesi tarti žodį „karas“? Jaukinamės jau ne filmuose matytus vaizdus ar knygose užfiksuotus memuarus ir stengiamės „kažkaip gyventi įprastą gyvenimą“. Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramsčiais sunkią akimirką.
Paremti
Paremti