Artimojo netektį išgyvenantys žmonės pripažįsta, kad tokiomis progomis, kaip Vėlinės, Kalėdos ar šeimos narių gimtadieniai, netekties skausmas suintensyvėja. Anot specialistų, šį sielvartą svarbu išgyventi ir iškalbėti – atsisveikinus su mirusiuoju fiziškai, būtina tinkamai atsisveikinti ir emociškai.
Gerokai išaugus pašnekovų skaičiui ir jų bendravimo intensyvumui, „Sidabrinė linija“ kovo-balandžio mėnesiais atliko jau antrąjį savo pašnekovų tyrimą. Juo siekė atskleisti vyresnio amžiaus žmonių subjektyviai vertinamą fizinę, socialinę ir emocinę gerovę, bendravimo „Sidabrinėje linijoje“ kuriamą poveikį pašnekovų savijautai, įvertinti pasitenkinimą teikiama paslauga ir „COVID-19“ pandemijos įtaką jų savijautai. Nors tipinis pašnekovo portretas išliko panašus kaip ir 2018 metais, vis dėlto, šis tyrimas atskleidė ne vieną paradoksą.
Kalbantis su vyresnio amžiaus žmonėmis, bendravimas neretai būna apsunkintas emocinės įtampos, nesusikalbėjimų, neišgirstų ar ne taip suprastų lūkesčių.
Žodis – žeidžia, žodis – gydo. Šiuo lietuviško patarlės principu remiasi vis didesnio susidomėjimo sulaukianti biblioterapija. Šis metodas jau daugelį metų taikomas ne tik plačiajame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Kaip knyga gydo ir kaip gali žeisti, kokia šio gydymo nauda ir indikacijos, kam tai naudinga ir reikalinga – apie tai kalbame su „Sidabrinės linijos“ savanore, sveikatos psichologe Brigita GELUMBAUSKIENE.
Mirties ir gedėjimo temos priartėjo prie daugelio iš mūsų būtent dabar, kai visą pasaulį sukaustė koronaviruso (COVID-19) pandemija. Su ja susijusios netektys – itin skaudžios, o įvesti karantino ribojimai apsunkina ne tik atsisveikinimo su mirusiaisiais procesus, bet ir gedėjimą. Jį keičia ir vis labiau įsigalinti virtuali erdvė.
Kartais vis dar išgirstame apie atvejus, kai senolio sprendimas kreiptis į „Sidabrinę liniją“ artimųjų priimamas itin asmeniškai ir jiems sukelia daug nerimo. Siekdami padėti išsklaidyti abejones bei sumažinti šį nerimą, dalinamės situacijomis, su kuriomis dažniausiai susiduria artimieji, o tuo pačiu ir savo įžvalgomis, kaip šiose situacijose elgiamės mes ar kaip rekomenduojame elgtis artimiesiems.
Prisiminkite, kada paskutinį kartą padarėte ką nors gero kitam. Kaip tuo metu jautėtės, ar prisimenate pasitenkinimo, prasmingumo jausmą? Ar matant džiaugsmu, o gal nuostaba žibančias žmogaus akis, girdint padėkos žodžius norėjosi pasidžiaugti kartu? Pasirodo, jog padėdami kitiems gauname ne vien dėkingumą ir vidinę šilumą, bet tuo pačiu padedame ir patys sau.
„Jaučiuosi vienišas...“ šiandien pagalvojame vis dažniau ir dažniau. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?
Kasdien mus pasiekia vis daugiau informacijos apie naujas COVID-19 aukas ir didėjantį sergančiųjų skaičių. Todėl patys imame nerimauti dėl ateities ir galvoti apie artėjančią antrąją pandemijos bangą. Labai svarbu ne tik kritiškai vertinti informacijos šaltinius, bet ir patiems rasti būdų kaip ramiau reaguoti į visuotinę paniką.
Paremti
Paremti