Paremti

Savanoriaujanti teisininkė A. Povilavičiūtė aa+

Paskelbta: 2017-10-21 | Autorius: Kristina Bykovienė
Asmeninio archyvo nuotr.  / Agnė Povilavičiūtė

„Labai greitai man parinko pokalbių draugą – tai 92 metų itin įdomus pašnekovas, tikras eruditas p. Alfonsas, kuris per kiekvieną pokalbį man dovanoja muzikinį kūrinį, grieždamas smuiku, arba savo eiles“, – apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ pasakoja teisininkė Agnė Povilavičiūtė.

– Agne, papasakok, kada pradėjai savanoriauti?

– Tai įvyko 2010 metų pradžioje, Liono mieste, Prancūzijoje, magistro studijų metu. Norėdama atitrūkti nuo įtempto studijų grafiko, kuo daugiau vartoti prancūzų kalbą, pažinti vietos gyventojus, prisijungiau prie studentų savanorių organizacijos, kuri stengiasi mažinti vaikų ir paauglių nelygybę mokykloje.

Tapau 8-erių metų mergaitės mentore-vyresniąja drauge; padėdavau ruošti namų darbus, kartu praleisdavome po kelias valandas per savaitę, užsiimdamos jai įdomia veikla. Toliau savanorišką veiklą tęsiau mokydama lietuvių kalbos Prancūzijos lietuvių bendruomenės narių vaikučius.

2014 metais grįžau į Lietuvą ir nusprendžiau savanoriškos veiklos ieškotis čia. Atradau projektą „100 šypsenų daugiau“. Kartu su entuziastingu ir veikliu jaunimu ir labai geranoriškais žmonėmis iš visos šalies pildome Vilniaus mieste vargingai gyvenančių vienišų senolių svajones, dovanodami jiems būtiniausius buities daiktus, drabužius, maisto produktus prieš Šv. Kalėdas.

O tuomet kolegė papasakojo apie „Sidabrinę liniją“. Ji labai entuziastingai kalbėjo apie draugystę telefonu su savo senole. Man tai pasirodė itin prasminga veikla. Pagalvojau, tai galėtų būti lyg ir tęsinys mano savanorystės projekte „100 šypsenų daugiau“. Ne pirmus metus pildydama senolių svajones matau, kad bendravimo, pašnekesių jiems trūksta tikrai ne ką mažiau, nei reikalingiausių materialių daiktų. Dėl to nė kiek nedvejodama ir nutariau tapti „Sidabrinės linijos“ savanore.

– Papasakok apie savo telefoninę draugystę „Sidabrinėje linijoje“.

– Labai greitai man parinko pokalbių draugą – tai 92 metų itin įdomus pašnekovas, tikras eruditas p. Alfonsas, kuris kiekvieno pokalbio metu man dovanoja muzikinį kūrinį, grieždamas smuiku, arba savo eiles, paaiškindamas, kad moteriai įprasta dovanoti gėlių, o kadangi mes „susitinkame“ tik telefonu – jo dovana yra muzika ir eilės (šypsosi).

Ponas Alfonsas jaunystėje porą metų studijavo kunigų seminarijoje. Kunigu netapo, tačiau tos studijos įkvėpė norą ir toliau domėtis filosofija, suformavo jo gyvenimo pasaulėžiūrą.

Su p. Alfonsu kalbamės apie gyvenimo prasmę, tikslus, džiaugsmą, mirtį, Dievą... Jam įdomu, ar jauni žmonės šiandien diskutuoja, mąsto apie tai, kelia minėtus klausimus. Kiekvienas pokalbis su p. Alfonsu mane įkvepia, pakylėja virš kasdienybės.

– Kaip tavo artimieji žiūri į šią veiklą?

– Mano draugai, pažįstami tikrai nesistebi, na, bent jau garsiai ištartų neigiamų komentarų neišgirstu. Atvirkščiai – dažnas irgi norėtų prisijungti, tačiau dvejoja, ar turėtų tam pakankamai laisvo laiko.

Galiu tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje žmonės linkę padėti, aukoti – džiaugiuosi, kad tik tokius žmones tenka sutikti!

Ką mano Alfonsas?

Agnės pašnekovas, užklaustas, ką mano apie šiuos pokalbius ir apie ką juodu kalbasi, atsako, kad yra toks mandagumo dėsnis, bylojantis, jog vyrams negalima moterų klausinėti apie jas, nebent pačios nori pasipasakoti. Todėl jie ir kalbasi fundamentaliais gyvenimo klausimais; apie būtį ir egzistenciją. Apie gyvenimą kaip meteorą, kai atleki nežinia iš kur, žybteli ir vėl nežinia kur prapuoli. Ir apie kitokį gyvenimą, kuris kaip žvaigždė dega amžinai; tad klausimas – kokį tu nori nugyventi?

Ponas Alfonsas prasitaria žinantis filosofinį-matematinį laimės algoritmą; jo paties gyvenimas buvęs tikrai nelengvas, ir visgi jis jaučiasi absoliučiai laimingas... Dabar jis šiuo algoritmu nori dalintis su Agne, o ji gal kada nors perduos jį kitiems. Ponui Alfonsui šie pokalbiai patinka, nes jaučia, jog merginai įdomu, ji kelia klausimus, tada abu ieško į juos atsakymų...

„Didžiausia Dievo dovana – saulės šviesa ir moters šypsena“, – taip p. Alfonsas yra pasakęs savo pašnekovei. O mums pasakė truputį rimčiau: „Manęs auklėti nebereikia, o man, kaip tam mokytojui, labai malonu prisidėti prie asmenybės auklėjimo ir jausti, kad jai tai patinka. Tuščių, beprasmių pokalbių, vieną dieną sprogsiančių kaip oro burbulas, nenoriu.“
 


Šaltinis : 15min.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt