Paremti

Senjoro noras aa+

Paskelbta: 2017-11-19 | Autorius: Indrė Pepcevičiūtė
Vidmanto Balkūno nuotr. | 15min | T. Martinėnienė

Ponia Teodora Martinėnienė jau dešimt metų gyvena viena. Prieš devynerius metus patirta avarija iš moters atėmė galimybę laisvai judėti. Prie to prisidėjęs garbingas amžius ir kelią pastojančios medžių šaknys dabar jai pasunkina kelionę ir vyro kapo link. Didžiausias ponios Teodoros noras – pasiekti mylimojo ir kitų artimųjų amžinojo poilsio vietą Vilniaus Sudervės kapinėse.

Dar praėjusį mėnesį 15min pradėjo projektą „Senjoro noras“ – su tikslu išpildyti nors vieną žmogaus norą. Į mus su prašymu pagelbėti kreipėsi ponia Teodora. Įsivaizduokite save, nugyvenusį devynias dešimtis metų, per gyvenimą mačiusį visko ir teturintį vieną didžiausią norą, kuris iš esmės priklauso nuo kitų, – aplankyti mylimo žmogaus kapą, to, su kuriuo nugyventa 60 metų.

Pradžioje norisi paminėti, kad ponia Teodora – išties labai šviesaus proto moteris. Kaip pati juokauja, „gerai, kad Dievas jo dar neatėmė“. Ji užaugo Pakruojo rajone, studijavo Šiaulių mokytojų seminarijoje, dirbo pradinių klasių mokytoja Pakruojo rajone esančiuose Stačiūnuose, ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru.

Persikėlusi gyventi į Vilnių išbandė ir piešėjos amatą žaislų fabrike, dailės kombinate ornamentuodavo odą, o išėjusi į pensiją Teismo medicinos tarnyboje valė mėgintuvėlius. Vyras studijavo dailę, vėliau pradėjo dainuoti ir daugelį metų dirbo operos solistu. Į Vilnių atvyko būdami labai jauni, tačiau visą gyvenimą čia ir liko.

„Mylėjome Vilnių ir dabar tebemyliu. Šis miestas tapo mūsų namais, niekur niekada nesinorėjo iš čia išvažiuoti“, – sakė ponia Teodora.

Prieš dešimtmetį moteris palaidojo vyrą. Po jo mirties pateko į avariją (ją partrenkė girtas vairuotojas) ir nuo tada ne tik sunkiai valdo koją, bet ir vaikščioti gali tik pasirėmusi į vaikštynę. Ponios Teodoros teigimu, nesvarbu, kad jau 91-eri, gyventi vis tiek norisi, nes norisi matyti vaikus, anūkus ir proanūkius.

Tačiau, be šio noro, ji turi ir kitą – tikrai labai žemišką – kol dar gyva, saugiai nueiti iki vyro kapo, o kai numirs, kad tai galėtų daryti jos galbūt jau irgi sunkiai vaikščiosiantys vaikai ir anūkai.

Kreipdamasi į mus T.Martinėnienė nurodė, kad vyras ir kiti giminaičiai palaidoti Vilniaus Sudervės kapinėse, tačiau toji dalis, moters žodžiais, labai apleista ir apaugusi senais medžiais, o asfaltuotas kapinių takas išvagotas medžių šaknų, todėl juo ji negalinti paeiti.

„Medžių šaknys išvartė asfaltuotus keliukus, kuriais sunkiai vaikštančiam žmogui, dar turinčiam stumtis vaikštynę, neįmanoma eiti. Esu ten ir parkritusi. Taigi pati pasiekti vyro kapo nebegaliu“, – su ašaromis akyse kalbėjo garbaus amžiaus moteris.

Medžiai, ponios Teodoros žodžiais, ne tik bjauroja kapinių taką, bet ir teršia pačias kapavietes – nuo jų nuolat krinta spygliai ir lapai. „Aš pati nebegaliu kapų prižiūrėti, mano abu sūnūs jau irgi nebe jaunuoliai, anūkai turi savo gyvenimą ir tiek dažnai neprivažinės. Todėl samdome moterį, kuri prižiūri kapus, juos aptvarko.

Rašėme šiemet savivaldybei prašymą nupjauti medžius, esančius aplink mūsų artimųjų kapus 20-ajame sektoriuje, tačiau jie tenupjovė penkis, o visi kiti liko. Kai kreipiausi dar kartą, gavau atsakymą, kad tie medžiai ir krūmai yra priskirti prie saugotinų, todėl jų kirsti negalima ir leidimo neišduos“, – pasakojo senolė.

Ji baiminasi, kad taką gadinančios medžių šaknys kada nors išvers ir kapavietes, o ilgainiui kapinės taps gūdžiu mišku. „Vyras vis sakydavo: „Kaip baisu tuose kapuose, gūdu, saulę užstoja medžiai. Ir kaip reikės gulėti tame baisume...“

Man taip liūdna, baisiai kamuoja vienišumas ir jausmas, kad ir pačiai šalia Petro tame šabakštyne teks atsigulti...

Ten ir mano tėvai palaidoti, ir močiutės kauleliai iš tėviškės parvežti. Mažiau nei už šimto metrų palaidoti mano teta, dėdė, pusbrolis ir jo dukra. Ir ten baisiausiai priaugę medžių, šabakštynas, net gyvatė ten buvo, – sako moteris.

– Kitur tose pačiose kapinėse kapai atrodo tvarkingai, nes medžiai iškirsti, teritorija sutvarkyta. Sūnus pasakojo, kad nei Ispanijoj, nei Vokietijoj kapinėse nėra tokių didelių, baisių medžių, todėl ir tie kapai atrodo tvarkingai. O pas mus yra ir lūžtančių medžių – kartą sutrūnijusi pušis lūžo pusiau.“


Šaltinis: 15min.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt