Paremti

„Sidabrinės linijos“ pašnekovai, verčiantys pasitempti aa+

Paskelbta: 2017-11-27 | Autorius: Kristina Bykovienė

Ponia Birutė apie ligas ir kitas negandas kalbėti nėra linkusi, nors per tą laiką, kol bendravome, sužinojau, kad ji ir „vienos krūties istoriją“ yra išgyvenusi, ir nelabai žinojo, kaip reikės gyventi toliau, kai „dėl senatvės“ ją atleido iš darbo, o kur dar visos tos istorijos apie brolius–partizanus, apie vaikus bei anūkus išsibarsčiusius po visą pasaulį, ir kūčių vakarienes absoliučioje vienumoje... 

Tačiau Birutės balse negirdėti jokio apmaudo, ji kaip koks Jobas: yra kaip yra, reikia gyventi toliau ir kaip galima kokybiškiau, bent jau šią dieną... Birutė nieko dėl nieko nekaltina. Nereikalauja ir nelaukia, kol kas nors ką nors už ją padarys: „Jei manai, kad kažkas ne taip, tai imk ir daryk, kad būtų taip!“ 

Štai dvidešimt metų ji vadovavo savo kaimo bendruomenei, tiesa, dabar jau žada atsisakyti šios veiklos, nes... ai, ir žmonės susikraustę į Vilniaus ar Kauno priemiesčius yra ribotesni nei kitur – neaktyvūs, užsidarę, nesuvokia bendruomeniškumo prasmės... O kas gi prireikus pats pirmas atskubės į pagalbą? Giminės, draugai? Ne, - kaimynai! Be to, vadovauti bendruomenei rašant ir įgyvendinant projektus, jau ir amžius pradėjo kliudyti, ir automobilio tokiam darbui labai reikėtų, ir anglų kalbą būtų gerai žinoti geriau, ir dirbti kompiuteriu būtų didelis privalumas, bet štai variuot ji nemoka, o sėsti prie interneto nebeleidžia suprastėjęs regėjimas... Ir nors viena akimi senolė mato prastai, ji, žinokite, tebesiuva – tai kaimynę, žiūrėk, papuošia baltiškais drabužiais, tai sau iš kokio nors seno drabužio pasisiuva ką nors nauja... 

Dar Birutė – trečiojo amžiaus universiteto „studentė“ ir nuolatinė bibliotekos lankytoja. Labiausiai mėgsta skaityti knygas apie psichologiją, taip pat – holistinę mediciną, eterinius aliejus... Kadaise Vilniaus universitete ši moteris studijavo biologiją ir genetiką, todėl, kai girdi ją sakant, jog eteriniais augalų aliejais gali išsigydyti bemaž visus negalavimus, nes kvapui veikiant smegenis, kinta žmogaus DNR ir t.t., ir tada organizme pradeda darytis tikri stebuklai... nelabai išeina ja netikėti... Darosi smalsu. Tad dar ilgai liejasi kalbos apie tai, kokio aliejaus ieškoti, norint per dieną ar dvi atsikratyti slogos, kaip išsigydyti astmą (gydytojai iki šiol nesupranta, kaip šiosios pas Birutę štai taip staiga nebeliko), kuo senolė įsitrina krūtinę pajutusi padidėjusius limfmazgius, kuo patepė sutinusį kaimyną, kai šį sugėlė bitės... 

Su „Sidabrinės linijos“ savanore Birutė draugauja jau pusantrų metų. Klausiu, ar nesutriko, nesiraukė sulaukusi pasiūlymo kalbėtis telefonu su 35 metais jaunesniu žmogumi. Birutė purto galvą, – tikrai ne! Ji jau prieš keletą metų nusiėmusi nuo galvos pačios gudriausiosios karūną, - įsidėjo pastarąją į maišelį ir paliko namie, nes iš šiuolaikinio jaunimo, ypač to, kuris jau ir po užsienius pavažinėjęs, ten pasimokęs, tikrai yra ko išmokyti! Ir su jais dar ir kaip įdomu kalbėtis! Beje, Birutės telefoninė draugė kaip tik šiuo metu studijuoja psichologiją, tad abiems moterims tikrai yra ką aptarti. Jaunesnė moteris senolei pataria, kokią knygą būtų galima perskaityti, tada Birutė mina bibliotekon, ima, skaito, dar ir kaimynams, kurie tuo domisi, nuneša paskaityti... O ar su anūkais kalba nesiriša? Birutė šypsosi: „Kai tau devyniolika, jautiesi pats protingiausias, viską be išimties žinantis. Bet taip ir turi būti; aš irgi kažkada tokia buvau...“

Taip ir gyvena ponia Birutė, savo protėvių sodyboje, apsupta buvusių sodų, su vištomis, triušiais... Būna, vaikai, anūkai aplanko; na ir kas, kad retai.. Būna, su kaimynais pabendrauja, na ir kas, kad anie ne už tuos balsuoja, ir nenori sveikai gyventi... Būna, skaito knygas, nueina į paskaitas. Su „Sidabrinės linijos“ savanore maloniai ir įdomiai pasišneka, sykiais netgi ir susitinka... Būna, vaikystės draugei paskambina, senus laikus prisimena – juk abiejų broliai buvo partizanai... Bet su kitais apie tai kalbėtis Birutė nelabai nori; viena vertus – tai įprotis įgytas dar sovietmečiu („apie tuos“ įvykius tylėti), antra vertus – o kam prisiminti bloga, jei tiek įdomybių šiandien aplinkui?

Jeigu jus sujaudino, sužavėjo, gal net įkvėpė Birutės istorija, padovanokite jai pokalbį. Siųskite SMS numeriu 1405 įrašę tekstą 1274 ir skirkite 2 Eur. Norėdami skirti kitą sumą, tai padaryti galite čia: aukok.lt.

Pasidalinkite mūsų nemokamu telefonu numeriu 8 800 800 20, ir tegul kuo daugiau vienišų senolių atranda sau pokalbių draugą.

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis