Paremti

„Sidabrinės linijos“ savanorė Kristina: „Kaltas ruduo, arba vieno skambučio galia“ aa+

Paskelbta: 2017-11-27 | Autorius: Kristina Bykovienė
„Scanpix“ nuotr. / Senjorė

Pirmą kartą, kai paskambino viena iš „Sidabrinės linijos“ senolių, jos besiklausydama... apsiverkiau. Nekūkčiojau, tiesiog tyliai braukiau ašaras. Močiulytė, esu tikra, nė nesuprato, kad susigraudinau. O istorija niekuo neišskirtinė, tokių prisiklausau nuolat, todėl ir sakau, kad kaltas ruduo, viską kažkodėl nuspalvinantis tamsesnėmis spalvomis...


88-erių Elena paskambino prašydama sujungti nemokamiems pokalbiams su savo senąja kaimyne iš kaimo. Du pašnekovus Elena jau turi. Tačiau pokalbių jai vis viena trūksta kaip oro.

Abi dukros – kurčnebylės, anūkai, proanūkiai irgi... O Elena gestų kalbos taip ir neišmoko, sako, sovietmečiu buvusi nuostata, jog „tokių“ vaikų tėvai ir neturi to mokytis, nes vaikams gi reikės gyventi „normaliųjų“ pasaulyje, todėl neva lai pratinasi...

Prieš dešimt metų Elena išvažiavo iš savo kaimo – pas vieną iš dukrų, į sodo namelį šalia didmiesčio. Iš namų niekur nebeišeina. Kaimynų, kurie turėtų laiko pabendrauti, neturi. Dukra, su kuria gyvena, ir kuri jau irgi pensininkė, pyksta, kad mama jos nesupranta...

„Žmonės nežino, jie net neįsivaizduoja, kaip senatvėje gali pasikeisti gyvenimas. Prieš tai turi vyrą, šeimą, darbą, sukiesi namuose, nuvažiuoji į sodybą tėviškėje, lipdai, dalyvauji keramikos parodose, o dabar – tik viena ir viena, dieną naktį... Ačiū jums labai labai, kad tokie esate...“

Klausausi, žiūriu į senolės aprašą kompiuterio ekrane, akis užkliūva už adreso; eina sau – juk tai mano kaimynė! Viso labo pereiti plentą reikia... Kaip taip gali būti?! Juk esame čia įkūrę bendruomenę, vis pasidairydavome žmonių, kuriems gal reikia kažkokios pagalbos, gyvename būdami tikri, kad vienišų senolių čia aplinkui mus nėra... O jie štai – „pasislėpę“, nors teoriškai – lyg ir ne vieniši... 

Elena tęsia, vis nenori baigti pokalbio:

„Dar visai neseniai turėjau kaimynę, 86-erių metų, susitikdavome, pasiskambindavome, pasikalbėdavome. Gyveno savo sūnaus dviejų aukštų prabangiame name, viena, vaikai užsienyje – gydytojai... Sykį žiūriu, kad jau kelias dienas neskambina ir neatsiliepia... Atvažiavo policija, rado iškritusią iš lovos, mirusią – peršalo, susirgo... Duonos riekę ant spintelės šalia pasidėjusi, 40 eurų užantin įsikišusi...“

Aš suprantu, kad gyvenimas yra toks, koks yra, t. y. labai visoks. Tiesiog. Ir niekas čia nekaltas, nebent ruduo (juk lengviau kaltinti jį, nei save, kad ir dėl to, kad pati nerasdavau laiko, ar stiprybės paskambinti močiutei, sergančiai demencija ir Alzheimeriu, nors mano tėtis jai skambindavo kiekvieną vakarą ir kalbėdavo apie valandą; galiausiai vienas, nes močiutė pabaigoje nebepratardavo nė žodelio, tada nė numaniau, kad pokalbiai žmogui gali būti tokie svarbūs...).

Ką norėjau pasakyti? Gal tik priminti sau ir kitiems, kad pokalbiai kai kuriems žmonėms, ypač senoliams, netgi ir gyvenantiems su vaikais, gali būti reikalingi taip pat, kaip ir ta duona kasdieninė. Ir, kad jeigu nematai, nereiškia, jog to ir nėra („nematomų“ vienišais besijaučiančių senolių aplinkui, kaip sužinojau besidarbuodama „Sidabrinėje linijoje“, begalės).

Sutarėme, kad progai pasitaikius užsuksiu ponią Eleną aplankyti. Paprašė turėti nors valandėlę laiko. Nors džiaugėsi jau vien tuo, kad pakalbėjau ir pažadėjau...

Apsidairykime, gal šalia kiekvieno iš mūsų gyvena toks „nematomas“ senolis, kuriam pokalbių ir bendravimo reikia kaip tos duonos kasdieninės. Pasidalinkite su juo „Sidabrinės linijos“ telefono numeriu 8 800 800 20, paraginkite paskambinti ir užsiregistruoti, o toliau bus pasirūpinta, kad jis daugiau vienišu nebesijaustų. O jeigu tokių senolių jūsų kaimynystėje jau nėra, jūs galite padovanoti vienišiems senoliams pokalbį tiesiog čia: aukok.lt.


Šaltinis: 15min.

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis