Rask laiko žaisti, rask laiko dovanoti aa+

Motina Teresė kartą yra pasakiusi: „Dažniausiai manome, kad skurdas – tai badas, neturėjimas kuo apsirengti ar benamystė. Tačiau iš tiesų didžiausias skurdas – tai, kai esi nelaukiamas, nemylimas ir nereikalingas.“ Ir tikrai, suskaičiuoti senoliams, kurie paskambinę į „Sidabrinę liniją“ guostųsi pinigų stygiumi, matyt, kad pakaktų vienos rankos pirštų. Ne todėl, kad pinigų jiems netrūksta. Todėl, kad yra kažkas, kas slegia labiau – tai kasdien maudžiantis, sunkiai pakeliamas nebereikalingumo ir vienišumo jausmas. Čia apie tai, kai namie yra telefonas, bet skamba tik žadintuvas... Būtent tam, kad tas telefonas kartkartėmis suskambėtų, padovanodamas valandėlę nuoširdžios bendrystės ir sukūrėme „Sidabrinę liniją“, kartu su ja radosi jos nuostabieji savanoriai, tarp kurių – ir mūsų Ramutė iš Kauno.

75-erių Ramutė – buvusi statybų inžinierė. Kai prieš 20 metų išėjo į pensiją, jai nė minties nebuvo, kad gyvenimas baigėsi; kurį laiką dar darbuodavosi tai vienur, tai kitur, o ir šiaip nuolat būdavo kažkuo užsiėmusi. Ramutė iki šiol nepaprastai energinga ir veikli; jei tik prireikia, mielai padeda prižiūrėti vaikaites, – džiaugiasi, kol gali būti sūnaus šeimai reikalinga, lanko Trečiojo amžiaus universitetą, domisi sveika gyvensena, teologija, literatūra, klasikine muzika, nepraleidžia ją sudominusių renginių: „Pasiskaitau, kur ir ką rodo. O! – Įdomu! Sėdu į automobilį ir lekiu – jokių „palauk“; esu labai judri ir spontaniška!“ – linksmai apie save beria moteris.

Ramutė nebepamena, iš kur sužinojo apie „Sidabrinę liniją“ ir apie galimybę joje savanoriauti. Gal klausydamasi radijo, o gal žiūrėdama televizorių. Tada pagalvojo: „O kodėl ne? Galiu to imtis! Juk aš nuo jaunumės labai mėgstu bendrauti, padėti kitiems, aišku, jei jiems ta mano pagalba tinka ir patinka. Todėl ėmiau ir paskambinau! Esu ekspromto žmogus, niekada nieko per daug neplanuoju, manau, viskas į mūsų gyvenimą ateina savo laiku.“

Turėdama 90-tę tetą ir kitų panašaus amžiaus artimųjų Ramutė puikiai žinojo, kad senoliams svarbiausia yra nuoširdūs pašnekesiai (gal net svarbesni nei vaistai!) – išsisakai, pasidalini, tave išklauso, supranta, žiūrėk, įtampa ir atslūgsta, ir jau nebe taip sunku, kaip prieš tai... „Neregistruota“ savanore esu nuo seno, – šypsosi mūsų pašnekovė. – Visuomet būdavau „išpažinčių“ klausytoja, žmonės sakydavo, kad jiems gẽra bendrauti su manimi. Ir dabar teta kiekvieną dieną labai laukia mano skambučio; gyvena su vaikais, anūkais, bet visi labai užsiėmę, neturi laiko, grįžta namo pavargę, nebenusiteikę bendrauti, o ir apie ką su jais senolei šnekėtis, jei visas jų gyvenimas sukasi apie kompiuterius?.. Prieš tai paglobodavau dar vieną 95-ių tetą, buvusią tremtinę, – mudvi pasišnekučiuodavome, nuveždavau ją į renginius, dabar ji jau atgulė amžino poilsio...“

Ramutei užsiregistravus „Sidabrinėje linijoje“ ir baigus pirminius mokymus, visai netrukus buvo pasiūlyta dešimčia metų vyresnė pašnekovė Elzė. Štai juodvi ir kalbasi – sykį savaitėje jau ilgiau nei metus. „Neseniai paklausiau; Elzyt, gal nebenori su manimi bendrauti, tuomet galim paskambinti į „Sidabrinę liniją“ ir paprašyti tau kito pašnekovo. Bet ji nesutiko, o ir man patinka su ja šnekučiuotis. Per visą tą laiką palikome savos...  Žinau, kad laukia trečiadienių, kai suskambės telefonas; juk kaime, ten kur ji su dukra gyvena, bendraamžių kaimynų nėra. O aš jai papasakoju, kur buvau, ką mačiau, ji savo patirtimi pasidalina, pasiguodžia, būna, išgyvena dėl anūkų... Tada nuraminu, kad nieko nepakeisim, kad nieko nebegalime įtakoti – vaikai jau gyvena savo gyvenimus... Jaučiu, Elzytei gẽra su manimi šnekėtis, o man gẽra, kad galiu jai kažkuo padėti; man labai smagu, kad ji dar kruta, kad abi esam tikinčios...“

Ramutės gyvenimo kredo: Dievas į šį pasaulį žmones atsiuntė tam, kad jie vienas kitam padėtų. „Nėra nieko įdomiau ir prasmingiau už ryšį tarp žmonių. Tikras gėris, džiaugsmas ir atgaiva, jei pavyksta kam nors pagelbėti ir jei pajunti abipusį pozityvumą, – tuomet norisi judėti toliau, skleisti dar daugiau gėrio.“

O ką gi apie visa tai mãno Elzė? Ar jos nenuvylė „Sidabrinės linijos“ paslaugos, ar nepabodo kalbėtis su Ramute? „Aišku, kad nenuvylė! – juokiasi Ramutės Elzyte vadinama senolė. – Kaip gali nusibost? Vis geryn ir geryn! Labai malonu su Ramute bendrauti. Čia, kaime, pas mus labai nuobodu, nėra tokio amžiaus žmonių kaip aš – visi jauni ir darbingi išsivažinėja kas sau. Žiemą užsidarius namie išvis labai liūdna, vasarą kiek kitaip – prisižiūriu savo gėlynus, kokį kilometrą pasivaikščiodama nueinu...Žinote ką? Jei tik galima, norėčiau dar vieno pašnekovo...“ O tada iš karto juokdamasi priduria: „Ne, ne, – ne pašnekovo, o pašnekovės!“

Pradėjome ir užbaigti norime Motinos Teresės žodžiais: „Rask laiko žaisti, rask laiko mylėti ir būti mylimas, rask laiko dovanoti. Tai – amžinos jaunystės paslaptis, Dievo duotoji privilegija. Diena per trumpa, kad būtume egoistai.“