Paremti

Nenuspėjamo gyvenimo dovanos „Sidabrinėje linijoje“ aa+

Paskelbta: 2018-06-18 | Autorius: Kęstutis Miškinis
Asmeninio archyvo nuotr. | Kęstutis Miškinis

Gyvenimas toks nenuspėjamas ir pilnas Dievo dovanų. Vieną dieną beklajojant bekraštėse interneto platybėse mano dėmesį atkreipė straipsnis www.bernardinai.lt tinklapyje apie savanorių pokalbius „Sidabrinėje linijoje“. Straipsnio tema užkabino, tad internete pasiskaitinėjau daugiau, kas gi yra ta „Sidabrinė linija“ ir ką ten galima nuveikti, nes kuris laikas galvojau apie savanorystę, susijusią su vyresnio amžiaus žmonėmis. Atradęs juos supratau – juk čia yra tai, ko ieškojau ir kur galėčiau save išbandyti. Nedelsdamas užpildžiau savanorio anketą ir, praėjęs neilgus formalumus, ėmiau laukti savo pašnekovo ar pašnekovės. Laukti teko ilgokai – daugiau negu du mėnesius, net pradėjau galvoji gal jau visai nebesulauksiu savo pašnekovo/ės. Darėsi neramu. Tačiau toji diena vis dėlto atėjo! Sulaukiau skambučio iš „Sidabrinės linijos“, kad manęs laukia pašnekovė p. Danutė iš Dzūkijos, kurią domina kuo įvairiausios pokalbių temos.

Pirmojo pokalbio dieną jau nuo ryto (pokalbis turėjo įvykti vakare) pradėjau ruoštis jam bei galvoti kas ir kaip bus, bei vis labiau nerimauti artėjant sutartai valandai. Pusvalandis prieš pokalbį buvau prie kompiuterio – norėjosi būti pasirengusiam, kai laikas ateis. Sėdėdamas vis mąsčiau gal paskambinti anksčiau, bet susilaikydavau – o gal p. Danutė negalės kalbėti, nors sutartos valandos taip ir neišlaukiau – paskambinau keliomis minutėmis anksčiau. Ir mūsų pokalbis prasidėjo. Jau nuo pirmų minučių supratau – kad gavau nerealią močiutę (p. Danutei 80 metų)!!! Po pasisveikinimo pirmieji jos žodžiai buvo – ar aš kartais ne iš Gedimino giminės? Taip netradiciškai ir kartu linksmai prasidėjo mūsų bendravimui aš iš karto supratau, kad ko gero mums skirtą valandą iškalbėti nebus sunku. Taip ir buvo – prakalbėjome net 73 minutes!!! Gal ir ilgiau būtume kalbėję, tačiau pašnekovės galimybės pakoregavo pokalbio trukmę.

Ponia Danutė labai šneki ir komunikabili! Jaučiu, kad tarp mūsų užsimezgė draugystė iš pirmo „žvilgsnio“ – pokalbio laikas mums abiems praėjo nepastebimai, kalbėjomės tarsi geri seni pažįstami, nors tai buvo mūsų pirmasis „aklas pasimatymas“ (kaip kad aš pajuokavau – ir ši mintis labai pralinksmino p. Danutę). Ji netgi mainais pajuokavo, kad norėtų su manimi draugauti, jeigu tik būtų jaunesnė! Mūsų bendravimui amžiaus skirtumas jokios įtakos nepadarė, jau nuo pirmųjų pokalbio minučių radome bendrą kalbą. Pašnekovai vyrai jai labiau patinka negu moterys, nes jie nesiskundžia, be to, ji yra pratusi prie vyrų draugijos, kurie ją supo tiek namuose, tiek ir darbe. Mes kalbėjomės apie jos miestelio istoriją, apie Dzūkijos apylinkes, gamtinį reljefą, jos vaikystės prisiminimus, apie tikėjimą, apie Vilnių, jos darbą, šeimą, vaikystę, partizanus, žmogiškąsias vertybes, pažintį su savo vyru, moteris, grybus auginamus namų sąlygomis, drauges, kaimynus, kunigus – p. Danutė turi tiek daug kuo pasidalinti ir labai noriai tai daro! Nieko nuostabaus, ilgiau pakalbėjus pašnekovė paatviravo, kad nelabai turi su kuo prasmingai pasikalbėti.

Kalbant su garbaus amžiaus pašnekove jautėsi, kad ji turi sukaupusi gausybę gyvenimiškos patirties ir išminties bei yra apsiskaičiusi, todėl man buvo labai gera jos klausytis bei su ja bendrauti. Tačiau pokalbio metu p. Danutė ne tik rimtai kalbėjo, bet porino ir anekdotus, ir linksmas istorijas bei pastebėjimus. Mūsų bendravimas man priminė kažkada skaitytą knygą, kurios pavadinimas bei autorius užsimiršo, bet joje buvo kalbama apie jaunuolio ir garbaus amžiaus moters draugystę – tai buvo giminingų sielų draugystė. Su nekantrumu laukiu mūsų antrojo „aklojo pasimatymo“! Labai įdomu, kuo dar p. Danutė mane pradžiugins ir nustebins, o pabaigai noriu pasakyti, kad ji super močiutė! Be to, mes ir sutarėme, kad ji man bus močiute, nes mano tikrosios močiutės jau atgulusios amžinojo poilsio. Labai nuostabu, kai tokių žmonių – Dievo Dovanų – taip netikėtai ir nelauktai sutinki gyvenimo kelionėje; tai praturtina, padeda augti, keičia požiūrį, praplečia akiratį bei moko su džiugesiu bei atvira širdimi žvelgti į kitą žmogų.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis