Pirmasis pokalbis – lyg pirmasis egzaminas aa+

Esu įsitikinusi, jog Žmogaus gyvenime nėra mažų dalykų, yra tik didelis egoizmas (tiems, kas nesutinka, visada siūlau pavartyti mokyklinius chemijos vadovėlius ir prisiminti, jog visa mus supanti materija susideda iš atomų, hadronų ir kvarkų), todėl dirbdama auklėtoja savo ugdytinių širdelėse stengiausi nuolat skiepyti gerumo ir atjautos šalia esančiam dvasią. Kadangi ikimokyklino ugdymo įstaiga, kurioje dirbau 5-erius metus, įsikūrusi Rumšiškių senelių globos namų „Auksinis amžius“ kaimynystėje, turėjau puikią galimybę puoselėti mažųjų ir vienišų senolių draugystę, padedančią vaikams formuoti stiprų žmogiškųjų vertybių pamatą. Deja, tenka pastebėti, jog tradiciniai valstybiniai darželiai dažnai nepkankamai dėmesio skiria socialinių vertybių ugdymui (tiek šeimose, tiek ir tarp pačių darbuotojų). Dirbdama pedagoginį darbą įstaigoje susidūriau su daugybe negražių dalykų, kurie į mano gyvenimą įnešė skaudaus vidinio chaoso – todėl tapau oficialia Darbo biržos kliente. Atsiradusią tuštumą žūt-būt norėjosi kaižkaip užpildyti. Ir tada į galvą atėjo mintis, jog Lietuvoje apstu įvairių projektų, socialinių iniciatyvų, skirtų vaikų ir jaunimo gerbūviui kurti, tačiau tie, kurie sukūrė tą gerbūvį mums, nepelnytai nustumti į šalį, kaip niekam nebereikalingi atitarnavę daiktai... Jau anksčiau buvau girdėjusi apie „Sidabrinę liniją“ iš socialinių tinklų, vėliau sužinojau, jog čia savanoriauja mano bendramokslė Jurgita. Ėmiau ir parašiau žinutę į „Sidabrinės linijos“ paskyrą Facebook tinkle. Atsakymo ilgai laukti neteko: sąlygos pasirodė nereikalaujančios daug laiko ar ypatingų pastangų, o savanorišką veiklą koordinuojanti Giedrė – labai šiltas ir geranoriškas žmogus.

Tiesa, savo pašnekovo teko palūkėti kone porą mėnesių, kurie laukiant ištįso lyg geras pusmetis. Kai pagaliau pranešė, jog surado p. Joną iš Alytaus ir pasiteiravo, ar sutiksiu bendrauti su 88-erių vyru – nudžiugau ir tuo pačiu kiek nusistebėjau, kodėl garbaus amžiaus vyras turėtų būti kliūtis bendrauti.

Pirmojo pokalbio laukiau lyg pirmojo egzamino – tiek jaudulio ir nepasitikėjimo savimi seniai buvau patyrusi. Nerimą vis kėlė klausimas, o kas, jeigu man nepavyks rasti kelio į senuko širdį? Jaudino ir neišbandyti technologiniai dalykai – skambučių centro savitarna niekada anksčiau neteko naudotis. Jaučiau begalinę atsakomybę ir prieš „Sidabrinę liniją“, ir prieš senuką, kurio nesu net sapne regėjusi... Tačiau tą jauseną lyg ranka nuėmė vos išgirdus skaidrų 9-tą gyvenimo dešimtį bebaigiančio žmogaus balsą. Mano pašnekovas Jonas yra guvus, linksmas, be galo šnekus ir atviras. Labai nustebo, kad esu jauna: net paklausė, kas su manimi negerai – gal sergu ar labai neturiu ką veikti, o gal turiu kokių negerų kėslų?.. Tas pats klausimas Joną kankino visą savaitę iki kito mūsų pokalbio – ir vėl tarsi atsiprašydamas klausė kokia mano šeiminė padėtis? ar esu laiminga? gal mano vyras negeras? „Laiminga aš, pone Jonai, net labai laiminga“, – atsakiau. Išklausęs kone visą mano gyvenimo istoriją senukas pagaliau nurimo.

Nors su ponu Jonu bendrauju tik nuo gegužės pabaigos po kartą į savaitę, tačiau jau spėjome priprasti vienas prie kito. Dažniausiai Jonas kalba, aš klausau. Taip bendrauti galėtume valandų valandas, deja, senolio klausos aparatas riboja mūsų pašnekesius iki 30-40 min. Ir pati negaliu atsistebėti, kokia nepaaiškinama energija iš šio garbaus amžiaus senolio mobilaus ryšio bangomis ateina iki manęs.