Paremti

Savanorė Brigita: „Ona savo pavyzdžiu rodo, kad viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio“ aa+

Paskelbta: 2018-12-23 | Autorius: Jurgita Budvilaitytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Brigita Mačiulytė

„Iki šiol ilgiuosi močiutės, kurios netekau kai buvau 13-os metų“, – pasakojimą apie savo pažintį su „Sidabrine linija“ savanorė Brigita pradeda nuoširdžiu prisipažinimu. Ją sužavėjo unikali ir tuo pačiu itin paprasta veikla – skirti savo laiką bendravimui telefonu su garbaus amžiaus pašnekovu, kuris nori būti išklausytas. Norėjusios padėti kitiems, jos dėmesį pirmiausia patraukė idėja, kad ši linija skirta būtent garbaus amžiaus pašnekovams.

Laukė garbaus amžiaus pašnekovo

Paklausta kodėl pašnekovų amžius buvo svarbus renkantis savanorystės veiklą, Brigita mintimis grįžta į savo pačios vaikystės dienas. „Labai mėgstu klausyti senų žmonių pasakojimų, o pagarba senoliams man tiesiog labai natūralus dalykas – juk užaugau su močiute ir jos tėčiu, mano proseneliu, kurį vadinome tėtuku. Labai šiltai bendraudavom su seneliu iš tėčio pusės, iki šiol prisimenu jo pasakojimus apie gyvenimą kaime ir karo metą. Iki šiol mielai bendrauju su močiutės seserimis, kurioms gerokai virš 70 ir 80. Kita vertus tai tiek nedaug – 30–40 minučių smagaus pokalbio.“

Užsiregistravusi bei išklausiusiu savanoriams skirtus mokymus, Brigita laukė pašnekovo. Prisipažįsta, kad buvo smalsu ir kartu kiek neramu, kas jis bus. Tačiau realybė pralenkė visus iš anksto apsvarstytus scenarijus. „Buvau daugiau nei priblokšta. Ponia Ona Janina, 81 metų, nuo vaikystės serga išsėtine skleroze, dabar jau nebegali judėti ir prarado regėjimą. Tačiau jos gebėjimai ir optimizmas tiek įkvepia, kad kartais pati net nedrįstu skųstis“, – sako Brigita. Bendravimas su ponia Ona iš tiesų yra labiau klausymas, nes savanorei paprastai reikia tik palaikyti pokalbį ir pritarti. Pašnekovė nestokoja istorijų, kurias nori pasakoti. Kartais padeklamuoja savo kurtų eilėraščių, labai mėgsta knygas, kurias skaito Brailio raštu, mezga, groja bei kuria dainas, dainuoja. Brigita su Ona kalbasi nuo vasario 7 dienos, taigi jau beveik metus.

Nepagydomos ligos diagnozė Onos nepalaužė

Paklausta kaip jos požiūrį į gyvenimą pakeitė šie pokalbiai, Brigita sako, kad nors niekada pati nestokojusi optimizmo, pabendravusi su Ona ji pirmiausia įvardina būtent optimizmą, kurio semiasi iš savo pašnekovės. Ona savo pavyzdžiu rodo, kad viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Garbaus amžiaus Brigitos pašnekovė prisimena, kad pradžioje su liga buvo ypač sudėtinga susitaikyti, tačiau savo situacijos suvokimas ir analizė, susitaikymas ir supratimas, kad gyvenimas tęsiasi, kad apribojimai nėra kliūtys, labai padėjo. Padėjo ir Brigitai suprasti jog situacijas reikia vertinti optimizmo kupinu žvilgsniu. Paauglystėje išgirsta nepagydomos ligos diagnozė ponios Onos nesugniuždė. Išmoko aklųjų raštą, taip ir mokyklą baigė. Mėgdavo su vyru po Lietuvą keliauti, o jos pačios kelionės tuo metu driekėsi į tokius egzotiškus tolimus kraštus kaip Odesa. Jai viskas įdomu, viską nori žinoti, mielai ir dabar keliauja, jei tik gauna pagalbos.

Brigitai buvo ir nerimo dėl pašnekovės

Laukdama pirmojo pokalbio Brigita labai jaudinosi, kas bus, jeigu pasitaikys nešnekus žmogus, buvo prisigalvojusi įvairių temų pirmam pokalbiui, jeigu būtų sunku rasti bendrą kalbą. Bet neprireikė. „Dabar visiškai nesiruošiu pokalbiams. Aš vos spėju įsiterpti, net vertinu kaip pergalę, jeigu spėju ką nors pasakyti. Mūsų temos svyruoja nuo politikos iki jos prisiminimų apie keliones, pasakojimų apie vaikus, kaimynus, – patirtimi dalinasi savanorė. – Jos atmintis labai gera. Jeigu pasakau, kad kažkur važiuoju ir negalėsiu tą dieną paskambinti, tai kitą sykį visada paklausia, kaip sekėsi.“ Apie „Sidabrinę liniją“ Onai papasakojo globėja. Gal pašnekovei išskirtinio poreikio bendrauti ir nėra, nes turi giminių, kitų žmonių greta, tačiau yra labai sociali. Ir visada labai džiaugiasi pokalbiu, padėkoja kiekvieną sykį.

Brigita sako, kad ryšys su pašnekovu atsiranda, nori to ar ne. Prisimena, kad buvo vienu metu sutrikusi programėlės veikla, ir ji negalėjusi prisiskambinti Onai porą savaičių. „Prisipažinsiu, daug nerimo buvo. Juk iš savanorių mokymuose žinome, kad bendraujame su garbaus amžiaus žmonėmis, visko gali nutikti“, – mintimis dalinasi savanorė.


Šaltinis: 15min.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt