Paremti

„Sidabrinės linijos“ savanorė Asta aa+

Paskelbta: 2018-12-05 | Autorius: Jurgita Budvilaitytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Asta Jurėnaitė

Tik išgirdusi apie „Sidabrinės linijos“ informacinę kampaniją „Žmogui reikia žmogaus“, kurios metu savanoriai kviečiami ieškoti naujų pašnekovų, padėti vienišam senjorui atrasti žmogų, kuriam rūpėtų, kaip tas senjoras šiandien jaučiasi, taip pat padėti jam žengti pirmuosius žingsnius „Sidabrinėje linijoje“, Asta sakosi iš karto pagalvojusi apie savo tetą Aldoną, gyvenančią nedideliame, bet labai jaukiame pačios gimtajame Kupiškio mieste.

Brangina prisiminimus

Astos savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ tęsiasi jau 2,5 metų ir per tą laiką ji ne tik spėjo pajusti, kad pašnekovams savanorių skambučiai yra be galo svarbūs, laukiami ir reikalingi.

Kalbėdama apie tai, ką gauna pati, Asta pirmiausia vardina patirtį, bendravimą, dėkingumą ir supratimą, kad esi reikalinga. Pagalvojusi, kad viso to labai linki savo mylimai tetai Aldonai, Asta pasiūlė jai užsiregistruoti ir tapti „Sidabrinės linijos“ pašnekove.

Galvodama apie savo tetą, Asta pasinėrė į prisiminimus. „Ir kaip niekada anksčiau, supratau, kaip greitai bėga laikas... Tetos akyse prabėgo mano vaikystė, paauglystė, geltonplaukė mėlynakė mergaitė užaugo, tačiau visada prisimenu tas dienas.

Prisimenu, kai teta Aldona, pati auginusi du sūnus, pindavo man kasas, puošdavo gražiomis suknelėmis. Prisimenu, kai susėdę vakarais pas tetą prie stalo, kalbėdavomės apie rimtus dalykus, o kartais juokaudavome.

Be galo mėgdavau klausytis jos prisiminimų apie vaikystę, senelius ir mūsų šaknis. Buvo taip gera ir jauku. Kaip ir dabar, kiekvieną kartą sugrįžus, teta visada pasitinka kieme, o kai paskambina, visada paklausia: „Kaip sekasi?“

Asta sako neabejojanti, kad taip jaučiasi visi šalia Aldonos esantys žmonės – artimi, tolimi, giminės, kaimynai. Ponia Aldona visada mokėjo suburti giminę į vieną būrį, buvo visų idėjų generatorius ir įgyvendintojas, todėl ir gavusi vardą „giminės Mona“.

Aldonos visas gyvenimas prabėgo tarp žmonių. Ji prekybininkė-ekonomistė, dirbusi ir paprastą, ir vadovaujamą darbą, bet visą laiką su žmonėmis – bendraudama, išklausydama, patardama ar paguosdama. 

Užaugo vaikai, sukūrė savo šeimas, anūkai jau taip pat dideli, turintys savo veiklas ir užsiėmimus, tad atsirado daug laisvo laiko. O ir sveikata su amžiumi pradėjo prastėti, pulti ligos, insultas nusinešė vienos ausies klausą.

Atsigavusi po ligų, Aldona pradėjo megzti pirštines, kojines, būtinai raštuotas, kad galva būtų užimta raštais ir į ją nelįstų niūrios mintys. „Labiausiai nemėgstu vienatvės. Vasarą, kai pavargstu kuistis apie sodybą, prigulu pailsėti, bet negaliu veltui gulėti, skambinu seserims beveik kiekvieną dieną“, – sako Aldona.

Asta tetos skambučio tradiciškai laukia šeštadienio rytais. „Kaip būna gera ir šviesu, kai išgirstu tetos „Labas rytas, žvaigždute“, – džiugiomis akimirkomis dalinasi Asta.

O kalbasi jos apie paprasčiausius dalykus, ką kuri nuveikė per savaitę, ką verda pietums, kokios gėlės pražydo, kaip auga daržovės. Juk svarbiausia – bendrauti.

Telefonu dalijasi savo patirtimi

Nueiti į renginius, pas draugę, net į tolesnę parduotuvę Aldonai jau per sunku, tad labai savo namuose ji laukia viešnių – labiausiai seserų. Kiekvienais metais vis rengia giminės susitikimą, kai susirenka kelios kartos – keturios seserys (brolis jau miręs) su vaikais ir anūkais. Tačiau svečiai išsiskirsto, nutyla klegesys ir kalbos, tuomet telieka pokalbiai telefonu. Tad „Sidabrinė linija“ yra puiki proga ne tik Aldonai pačiai skambinti vaikams, giminėms ir draugams, tačiau taip pat sulaukti tokio dėmesio iš kitų, pasidalinti savo sukaupta gyvenimiška patirtimi, prisiminimais apie praeities įvykius.

Giminaičiai tas istorijas jau žino, ir kartais artimieji neturi laiko sustoti, pasikalbėti, išklausyti. O Aldona, visad dovanojusi džiaugsmą, rūpestį ir bendravimą kitiems, kaip niekas kitas, nusipelnė būti išgirsta ir išklausyta.

Tad kai tik Asta tetai Aldonai papasakojo apie „Sidabrinę liniją“, kad bendravimas vyksta telefonu, kur parenkamas pašnekovas, turintis panašius pomėgius, išgyvenimus ir taip pat norintis bendrauti, Aldona nedvejodama paprašė ją užregistruoti. Kaip ji pasakė, „mėgstu bendrauti telefonu, nes tam reikalinga tik viena sveika ausis, o aš ją dar turiu“.

Juk taip gera jausti, kad ir tu rūpi kitam, turi su kuo pasidalinti dienos džiaugsmais ir rūpesčiais, galbūt rasti bendraminčių, kur sutaptų pomėgiai, būtų apie ką pasikalbėti, pasikeisti nuomonėmis.


Šaltinis: 15min.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt