Violeta: „Savanorystė man parodė, kad senatvėje dar daug įdomių dalykų gali rūpėti“ aa+

Pradėdama pasakoti apie savo patirtį „Sidabrinėje linijoje“, Violeta Varnienė iš Širvintų pirmiausia prisistato, kad yra dar naujokė šioje veikloje. Išgirdusi apie paslaugą, ji prisipažįsta buvusi sužavėta „Sidabrinės linijos“ idėjos – telefonu garbaus amžiaus žmonėms teikti pagalbą ir tokiu būdu praskaidrinti jų kasdienybę.

Senjorams sudėtinga pasitikėti kitais

Pirmasis Violetos žingsnis buvo noras pasidalinti savo „atradimu“ ir gerąją žinią apie „Sidabrinę liniją" paskleisti spaudoje. Parašiusi iniciatyvos vadovui Mariui Čiuželiui apie savo ketinimus ir gavusi ne tik pritarimą bei paskatinimą, bet ir oficialų straipsnį, ji kreipėsi į penkiolikos mažesnių miestelių laikraščių redakcijas.

Širvintų, Ukmergės ir Skuodo rajoninių laikraščių redakcijos sutiko išspausdinti straipsnį, tačiau kitos dvylika rajoninių laikraščių redakcijų padovanojo tylą. Dar sunkiau sekėsi rasti senolį, norintį užsiregistruoti „Sidabrinėje linijoje“.

„Kalbinau pažįstamus, ieškojau per seniūnijų socialinius darbuotojus – viskas veltui. Vyresnio amžiaus žmonės nepratę atsiverti svetimiems, nežino tokios paslaugos, todėl nepasitiki“, – nelengvą pradžią pasakoja Violeta.

Susitiko dvi pedagogės

Kol ji ieškojo pašnekovų, į elektroninį paštą atėjo laiškelis, kuriame „Sidabrinė linijos“ atstovai pasiūlė 78-erių pašnekovę, buvusią geografijos mokytoją. Violeta sakosi su didžiausiu nekantrumu laukusi savo pirmosios pašnekovės. Kūrė planus, vis tikėdamasi, kad tai bus žmogus, panašus į ją, besidomintis kelionėmis, netradicine medicina.  

Teko nusivilti. Perskaičiusi apie Virginiją, bandė atrasti bendrų pomėgių, kitų sąlyčio taškų, bet nelabai sekėsi. Visgi apsisprendusi priėmė pasiūlymą. „Atrodė, visiškai ne šito tikėjausi. Greičiausiai taip nutiko dėl žmogaus, kurį man paskyrė, pomėgių. Kai pati buvusi pedagogė, nelabai tikėjausi tokios gauti, maniau, gal mano pašnekovė bus kokia žolininkė“, – ją užplūdusias abejones ir prieštaringus jausmus prisimena Violeta.
Tęsdama pasakojimą apie pokalbių su savo pašnekove pradžią, Violeta atvira: „Reikėjo matyti, kaip aš ruošiausi pirmajam pokalbiui: perverčiau visą teorinę medžiagą, pasirašiau pagalbinius klausimus, pasistačiau stiklinę vandens, negalėjau nustygti vietoje, vis žingsniavau po kambarį.  

Mano laimei, pokalbis praėjo sklandžiai. Labai džiaugiausi, kad pavyko išvengti nejaukios tylos, tačiau emocinio pasitenkinimo nejutau. Mačiau ligotą, liūdną ir vienišą žmogų, stokojantį dėmesio, trokštantį būti išklausytu.

Prisipažinsiu: pirmą kartą paskambinusi turėjau abejonių, ką aš čia veikiu, kodėl savanoriauju? Galvojau, kad ir mūsų pašnekovams turėtų būti labai sunku užsiregistruoti, kalbėti, atsiverti svetimam žmogui. Priėmiau tai kaip misiją – palaikyti kitą žmogų.“

Dabar, praėjus porai mėnesių, Violeta sako galinti pasakyti, kad Virginija – be galo įdomus žmogus, su kuriuo malonu bendrauti. Atsiranda ir emocinis ryšys, ji sako, kad nors nepažįsti to žmogaus, bet prisiriši...

Draugė geba nepasiduoti sunkumams

Violetą žavi naujosios draugės gyvenimiškoji patirtis, tvirtas charakteris, ištvermė ir gebėjimas nepasiduoti sunkumams. Dabar jau nebereikia iš anksto ruoštis pokalbiams, viskas eina kaip sviestu patepta. Ji su nekantrumu laukia kiekvieno antradienio, kada vėl galės pabendrauti su savo miela drauge.
„Daug kalba Virginija apie šeimą, apie išgyvenimus, pokario laikotarpį. Apie mokyklą daug pasakoja. Labai daug kalba – manęs ir nebelieka. Retas atvejis būna, kad paklausia: „O kaip jums sekasi?“ Iš tiesų suprantu tuos pokalbius kaip savo misiją išklausyti. Jai labai reikia išsikalbėti. Mūsų vaidmenys labai atitiko vienas kitą. Vieni žmonės yra siųstuvai, o kiti imtuvai, tai ir mes taip“, – pasakojimą tęsia savanorė Violeta.

Virginija išsaugojusi gebėjimą viskuo domėtis

Violetos pašnekovė turi sūnų su šeima, anūkas tame pačiame mieste gyvena. Ateina dvi pagalbininkės, draugės atvažiuoja. Virginija pasakoja žaidžianti kortomis su pagalbininkėmis, turi užimtumo užsiėmimų socialinių paslaugų centre. Tačiau labai gailisi, kad kompiuterio neturi.
Violeta stebisi tuo, kad Virginijai 78-eri, o ji dar visko nori, viskuo domisi. „Mano mama panašaus amžiaus, bet ji jau niekuo nesidomi, visiškai yra paskendusi buityje. Tai man Virginija kaip pavyzdys, kad senatvėje dar daug įdomių dalykų gali rūpėti“, – džiugia nata savanorystės patirties „Sidabrinėje linijoje“ istoriją užbaigia Violeta.