Paremti

Pokalbis su „Sidabrinės linijos“ savanore aa+

Paskelbta: 2019-01-29 | Autorius: Rasa Baškienė
Jūratė Motiejūnienė

„Kai du žmonės nori bendrauti, turbūt neįmanoma, kad pokalbis nepavyktų. Ačiū „Sidabrinei linijai“, nes dabar turiu labai smagią ir įkvepiančią močiutę draugę, su kuria galime kalbėtis apie filosofiją, geografiją ir knygas, pasijuokti iš kasdienybės ir praturtinti viena kitą savo žiniomis“, – skaitau vienos jaunos savanorės įrašą „Sidabrinės linijos“ feisbuko paskyroje.

Vienišumas yra didžiulė mūsų amžiaus rykštė, nuo kurios kenčia milijonai žmonių. 2018 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta speciali ministerija vienišumo problemai spręsti. O Lietuvoje 2016 m. savo veiklą pradėjo „Sidabrinė linija“, kurią įkūrė Mariaus ir Kristinos Čiuželių vadovaujamas paramos ir labdaros fondas. Tai – draugystės ir pagalbos telefonu linija, kurios dėka seneliai su savanoriais gali pabendrauti, papasakoti, kaip sekasi, paprašyti pagalbos. Šioje linijoje savanoriaujantieji žodžius „nežinau, negaliu niekuo padėti“ visuomet pakeičia į „tuoj sužinosiu, kas Jums galėtų pagelbėti“.

Mano pašnekovė Jūratė Motiejūnienė, jau trečius metus savanoriaujanti „Sidabrinėje linijoje“, sako, kad dažnai žmonės, gyvendami šeimoje, jaučiasi be galo vieniši. Jiems nepakanka paprasto klausimo: „Kaip sekasi?“ ar dovanėlės gimtadienio proga. „Žmogus norėtų pakalbėti apie laikus, kai jis buvo tremtyje, apie sugalvotą naują būdą numegzti kojines anūkui“, – sako Jūratė. O tam, deja, mes dažnai neturime nei laiko, nei noro.

Pasak Jūratės, į „Sidabrinę liniją“ ateinantys savanoriai turi suvokti, ką jie daro, ir būti tam atsidavę, turėti kantrybės bendrauti su senyvo amžiaus žmonėmis, su kuriais kartais nelengva. „Jie ir susinervina, jei ko nors neišgirsta, supyksta, jei nepritari jų nuomonei, posakiams ar tezėms. Jie gyvena kitu laikmečiu, epocha, kurioje augo. Jie gali užmiršti, kas buvo vakar, bet atsimins, kas vyko vaikystėje“, – teigia Jūratė, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo senų, ją įvaikinusių žmonių aplinkoje. Nuo mažų dienų ji skubėdavo pagelbėti mažesniesiems ir silpnesniesiems, o vėliau teko karšinti įmotę. Tad vienišų senolių problemos gerai žinomos Jūratei, kuri žavisi jaunų žmonių sugebėjimu bendrauti su skambinančiais į „Sidabrinę liniją“ žmonėmis kaip su savo močiutėmis ir seneliais.

„Sidabrinės linijos“ kuratoriai skambinančiam žmogui parenka pašnekovą. Jie pasidomi jo interesais, išsilavinimu, pomėgiais ir tuomet jau parenka tinkamą pokalbiui žmogų iš gausaus savanorių būrio. „Senoliai bijo, kad juos gali apgauti, pinigus išvilioti, jie nesupranta, kad mus sujungia komutatorius, – pasakoja Jūratė. – Mes esame pasirašę sutartį su savo pašnekovais bendrauti tik telefonu. Jei skambinančiajam kyla kokių nors problemų iš socialinės srities ar pan., mes apie tai informuojame savo kuratorius ir baigiame pokalbį, norėdami išvengti nemalonumų ar nesusipratimų. Kartais žmonės susidraugauja, prašo vienas kito numerių, nori susitikinėti. Ir pati esu lankiusi žmones ligoninėje. Tuomet informuojame savo kuratorius, kad toks bendravimas jau nebe „Sidabrinės linijos“ atsakomybė.“

Daugiausia skambučių pasipila žiemą, kai nebereikia rūpintis daržiuku ar sodu, kai visiškai nėra su kuo pasikalbėti. Skambina vieniši žmonės iš rajonų ar vienkiemių. Miestuose renginių ir pramogų netrūksta, tačiau kaimuose dažnas senelis gyvena visiškai vienišas, tik kartą ar du kartus per savaitę aplankomas socialinių darbuotojų. „Sidabrinės linijos“ atstovai lankosi rajonuose, organizuoja susitikimus savivaldybėse, bibliotekose, seniūnijose, dalina lankstinukus, pasakoja apie savo veiklą. Šiuo metu „Sidabrinės linijos“ veikla reklamuojama jau ir Lietuvos nacionalinėje televizijoje.

„Mūsų pokalbiai nemokami, galima kalbėtis iki dviejų valandų. Skambinantys žmonės nori paprasto, nuoširdaus, šilto bendravimo. Kad ir apie orą, ar kad katinas išėjo į lauką, ar šuniukas pabėgo... Jiems norisi išgirsti gyvą balsą. O ypač puiku, kai pašnekovai tarpusavyje gražiai dera. Kaip malonu, kai paskambini ir išgirsti „Aš taip jūsų laukiau...“ – šypsosi Jūratė.

Pasak Jūratės, paprastai rekomenduojama su vienu pašnekovu bendrauti pusę metų, nes vienas kitam jie gali nusibosti, išsisemti temos. Dvejus su puse metų ji bendravo su septyniais pašnekovais. Su viena moterimi, pajutusi, jog pokalbis tampa tuščias ir šabloniškas, atsisakė bendrauti pati. Kitas Jūratės pašnekovas, lietuvių kalbos profesorius, našlys, ieškojo draugės bendramintės. Su juo netrukus pradėjo bendrauti poetė, gyvenusi netoliese, jie tapo draugais.

Ne visi pokalbiai būna lengvi. „Stengiausi pakreipti pokalbį šviesesne linkme, tačiau pašnekovas vis tiek į viską žvelgė per „tamsius akinius“: viskas blogai, viskas negerai. Pradėjau kalbinti apie jaunystę, kai jis keliaudavo baidarėmis Karpatų upėmis. „Ai, tai buvo jau seniai...“ O aš jam sakau: „Bet tai buvo!“ Išjudinau jį į linksmesnę pusę, o buvo niurgzlys...“ – šypsosi Jūratė.

Paklausta, ar visi norintieji gali prisiskambinti, ji patvirtina, kad prisiskambinti galima visuomet, o pokalbiai įrašomi. Pokalbiams Jūratė skiria antradienio ir trečiadienio vakarus, grįžusi iš darbo vaikų darželyje. Po pokalbio ji užsirašo komentarus, pasižymi svarbesnes pastabas. Patirtimi – gyvai ir feisbuke – ji dalinasi su kitais savo grupės savanoriais.

„Sidabrinės linijos“ pokalbiai praturtina visus. „Būna atvejų, kai savanoris, bendraudamas su senoliu, kuriam rūpi kuri nors sritis, irgi pradeda lavintis joje, nes juk reikia palaikyti pokalbį! Su viena senole kalbėdavausi apie daržą, sodinimą, mėnulio fazes. Su kita – apie tremtį, tad teko domėtis istorija. O dabartinė mano pašnekovė, buvusi agronomė, domisi viskuo. Ji nuolat kartoja: „Žemė – ne rojus, žmogus – ne angelas.“ Aš ir pati daug gaunu iš savo pašnekovų, man malonu. Žmogui reikia žmogaus…“ – pokalbį baigia Jūratė.


Šaltinis: bernardinai.lt

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt