Paremti

Bendraudama su senoliais tarsi atlieku vidinį tyrimą aa+

Paskelbta: 2019-11-22 | Autorius: Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė
Asmeninio archyvo nuotr. | Jolanta Laurynė

Darbas, ekologinis ūkis, trys vaikai, šeimos rūpesčiai – atrodytų, bendravimo tikrai netrūksta. Tačiau „Sidabrinės linijos“ savanorė Jolanta Laurynė sako, kad kalbėdamasi telefonu su senoliais, gauna visiškai skirtingų patirčių.

„Visuomet domėjausi psichologija, skaitau daug literatūros, lankausi seminaruose. Man labai įdomios mano pašnekovių istorijos, pasaulėžiūra. Tai visiškai kitoks bendravimas nei su vaikais, bendradarbiais ar šeimos nariais,“ – sako socialinio darbuotojo specialybę įgijusi, šiuo metu paštininke dirbanti moteris.

Savanoriauja linijoje Jolanta jau beveik dvejus metus. Kalbasi jau su trečia pašnekove. 

„Ilgiausiai kalbėjausi su pačia pirmąją savo pašnekove. Labai gaila, kad dėl sveikatos problemų, dėl visiškai suprastėjusios klausos teko šiuos pokalbius nutraukti. Ji visada mano skambučio laukdavo džiaugsmingai. Kas savaitę pasidalindavo gyvenimiškomis istorijomis,“ – pasakoja Jolanta. 

Paklausta, kas paskatino prisijungti prie „Sidabrinės linijos“ veiklos, moteris prisimena, kad išgirdusi apie šį socialinį projektą, iš karto nusprendė prie jo prisijungti. Ir ne viena – pokalbiams su vienišais senoliais pasiryžo ir jos vyras. „Senyvo amžiaus žmonės, jų vienišumas mums visuomet rūpėjo. Vyras išvyko į užsienį, todėl jam savanorystę teko nutraukti. Tačiau tai buvo mus jungianti veikla. Nors apie tai, ką kalbame su savo pašnekovais, nedaug dalindavomės, tačiau šeimoje visi žino, kad mes „Sidabrinėje linijoje“. Ir kitus paraginam. Juk pusvalandis ar valanda per savaitę tikrai toks laikas, kurį gali surasti visi,“ – įsitikinusi Jolanta.

„Ir dabar esu pasiruošusi ne tik kalbėtis telefonu, bet ir fiziškai padėti. Jei atsirastų kažkur aplink senolis, kurį reikėtų prižiūrėti, mielai to imčiausi,“ – atvirauja savanorė. 

Ji sako, kad bendraudama su garbaus amžiaus žmonėmis, tarsi atlieka vidinį tyrimą. Kodėl vieni žmonės pasensta net nesulaukę garbaus amžiaus, o kiti ir sulaukę 90+ išlieka energingi, geranoriški, atviri. Kodėl kai kuriuos į vienatvės ratą uždaro pyktis ant viso pasaulio, gailėjimasis savęs... O kiti net ir sunkiai sirgdami nori bendrauti, moka ir pajuokauti, ir pajausti kito nuotaikas... 

„Į šiuos klausimus nuolat ieškau atsakymų, tačiau vienareikšmio atsakymo nėra, kaip nėra ir vienodų žmonių. Vyresnioji karta yra didelė dalis mūsų visuomenės, iš šių žmonių mes galime išgirsti tikras istorijas, apmąstyti jų patirtį, patys pasimokyti. Tai labai įdomu ir reikalinga.“
 

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis