Senatvė – graži ir turtinga aa+

Aušrinė tikra, kad kai darai kažką gera, tai ima plėstis ir didėti. O vidinį poreikį savanoriauti, prisipažįsta, jautė jau seniai. Nueiti į kiną, susitikti su draugais, skirti laiko sau – tuo visada galima pasirūpinti. Tačiau duoti kažką kitam, dalintis savo laiku, savo bendravimu yra kur kas svarbiau. Į savanorystę atvedė didžiulis poreikis realizuoti save, būti naudinga kitiems. Ir savanoriauja moteris ne tik „Sidabrinėje linijoje“, bet ir įvairiuose festivaliuose, kitose veiklose. Tai prasminga, tai reikalinga, tai socializuoja, leidžia daugiau suprasti ir pažinti.

Kodėl pasirinkote senelius? 

Nes man atrodo, kad mūsų visuomenėje seneliai yra pamiršti. Pati senatvė nuvertinama, nors ji savaime ateis pas daugelį iš mūsų. Nežinau iš kur tas jausmas, bet jis vis stiprėja. Man senatvė atrodo graži ir turtinga. 

Koks ryšys sieja su pašnekove?

Mano pašnekovei tuoj bus 81. Kas labiausiai stebina ir priverčia susimąstyti, tai turtinga jos gyvenimo patirtis. Ji ir vairuotoja buvo, kolūkio pirmininką vežiodavo, ir sportininkė, aktyvistė. Didelę šeimą turėjo – augino ir savus, ir vyro iš pirmos santuokos vaikus. Ir motociklu mėgo važinėtis. Klausau ir žaviuosi. Labai gaila, kad dabar nebemato gyvenimo prasmės – senatvė, ligos suvaržė judėjimą, uždarė namuose. Būna gana keista, kai močiutė klausia mano nuomonės – o tai būna gana dažnai. Atrodytų, tokia gyvenimo patirtis, toks ilgas kelias, ką čia aš galiu patarti. Tačiau suprantu, kad jei klausia, vadinasi svarbu. Ir visuomet atvirai atsakau. Manau, mūsų abiejų nuoširdumas bendraujant stiprina ryšį, kuris laikui bėgant vis stiprėja. 

Savanorystė įtemptoje šiuolaikinėje darbotvarkėje?

Tarsi įaugo. Labai organiškai. Kalbamės kiekvieną savaitę, darbo dieną apie pietus. Pokalbiai ilgai netrunka – 15-20 minučių. Taip susidėlioju darbus, kad tuo metu būčiau laisva. Yra daugybė priemonių, kurios leidžia nepamiršti. O laikui bėgant, tai jau tapo gyvenimo dalimi. Su pašnekove pasikalbame labai smagiai. O labiausiai jaudina ir stebina ta refleksija, kurią jaučiu. Tu žmogui tiesiog paskambini, kalbiesi apie kasdienybę, išklausai, o jis tau su ašaromis dėkoja už tai. Atrodytų, lyg namą pastačiau... net suglumina toks nuoširdus džiaugsmas.