Paremti

Vieno išmintis, o kito – pritarimas išminčiai sujungia tvirčiausiais draugystės saitais aa+

Paskelbta: 2019-12-23 |

Per beveik ketverius veiklos metus, „Sidabrinė linija“ yra prisidėjusi prie daugybės gražių draugysčių: dažnai nei draugų amžiaus skirtumas, nei atstumas nėra kliūtis. Kartais ypatingomis savo draugysčių istorijomis pasidalina mūsų pašnekovai, kurie, išlydėję savo draugus Anapilin, atranda „Sidabrinę liniją“. 

Anuomet vienam našliui buvo 83-eji metai, jo draugui, istorijos pasakotojui, atsargos majorui p. Alfonsui Bulotui, taip pat vienišiui, tebuvo 50 metų. „Prieš 20 metų, kai, paliesti Lietuvos laisvės, būrėmės į atsikuriančias organizacijas, ėjome į laisvės mitingus, dainavome ir kalbėjome, kad gyvensime kaip švedai ar vokiečiai – tų kalbų kalbėtojų lūpose buvo įvairių. Tame kontekste pastebėjau vieno intelektualaus pensininko tarpukario Lietuvos karininko 1918 metų kariuomenės kūrėjo atsargos majoro Juozo [Vainausko] kalbas,“ – prisimena susipažinimo istoriją p. Alfonsas.

„Pamenu karių priesaikas, šaltas kareivines, motinų ašaras. Tame renginyje kalbėjo ir Juozas – senas karininkas, praėjęs Sibiro tremtis, kalėjimus ir, būdamas 83-ejų metų, vėl stovėjo pasitempęs Lietuvos kariuomenėje ir tėviškai, kreipdamasis į jaunų karių tėvus, pasakojo, kad mūsų laikais jeigu jaunuolis netarnavo kariuomenėje, tai ir mergaitės nelabai norėdavo su tokiu draugauti. Po kariškų ir kitų renginių aš parveždavau karininkus namo. Aplankiau Juozo butą: kambariai sutvarkyti, bet juose vienuma. Erdvėje trūksta žmogiško pilnumo. Laikas su kryžiažodžiais, knyga, televizija. Kaimynai suprato neseniai tapusio našlio gyvenimą. Aš nesidomėjau jo planais, tik pagalvojau, kad gal geriau intelektualiam „seniokui“ užpildyti laiką bendraujant su žmonėmis. Pamačiau, koks jis mylimas ir laukiamas žmonių kompanijose. Jose būdamas, Juozas kalbėdavo labai esmingai ir patraukdavo klausytojų dėmesį savo istoriniu turtingumu. Su mano paskatinimu, jis tapo nuolatiniu dalyviu įvairiuose renginiuose. Susibūrė jo bendraminčių karininkų grupė, ir taip mes ugdėme Lietuvos karių sąmoningumą paskaitomis, renginiais, ėjome į mokyklas, kad jaunimas nebėgtų iš Lietuvos“, – žavėdamasis vyresniojo draugo energija pasakoja mūsų pašnekovas.

„Nuo tada kitus 17 metų mudu tapome neatsiejama Lietuvos renginių dalimi. Kiek kalbų pasakyta, kiek Lietuvos išvažinėta. Kaimynai stebėjosi kas pasidarė šiam našliui, kad jis ryte eina dainuodamas pasiimti spaudą, o netrukus jau sėda pasipuošęs kostiumu ir kaklaryšiu į atvažiavusį jį paimti automobilį. Našlys vieną kartą savo draugo giminių ir draugų aplinkoje pasakė: „Tu, bičiuli, davei man naują gyvenimą, aš tarsi tapau šios šeimos nariu. Aš taip ir būčiau sėdėjęs tarp kambario sienų. Žmona palaidota, dukra užaugusi.“

Draugai atsisveikino prieš ketverius metus. P. Juozas mirė, sulaukęs 103 metų. Draugui tuomet buvo 72-eji. Atsisveikindami visi su šeimos nariai paskutinei maldai susikibo rankomis. Po kelių valandų, kaip pasakoja p. Alfonsas, jo draugas nemirė, bet užmigo Viešpatyje. Melstasi prie jo visą naktį. Ryte, po šarvojimo ceremonialo, jis buvo paprašytas su visa karininko atributika palydėti draugą į paskutinę kelionę.

„Jo valia išpildyta ir labai norėčiau, kad mes, visi turintys, turtėtume, o neturintys surastume tokius nuostabius draugus kaip minimas mano bičiulis. Neužsidarykime tarp sienų. Aš daug ko išmokau iš savo vyresnio draugo, o jam nebuvo kada laiko senti ir galvoti apie mirtį. Mūsų draugystė, kaip jis pats sakė, verta stebuklo, kuri, nepaisydama tokio skirtingo amžiaus, pripildė jo gyvenimą prasmingiausių prisiminimų ir svarbiausių pamokų. Išeidamas jis pasakė: „Tu dar jaunas, turi gyventi.“ Turėkime stiprius gerus draugus, kurie ir amžinybėje būdami neužmirš mūsų. Taip, kaip gydytojams nesvarbu, kuriame kelyje ir kaip pasitiko liga, svarbu kad jos nėra. Tikėjimo gerumas daro nuostabius dalykus“, – baigia pasakojimą 30-ies metų amžiaus skirtumo draugystėje nejutęs ir draugystės receptą – išminties ir pritarimo tai išminčiai – atradęs „Sidabrinės linijos“ pašnekovas p. Alfonsas.

Plačiau apie šimtametį ulonų pulko karininką Juozą Vainauską galite paskaityti Bernardinai.lt straipsnyje.

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis