Kuomet nepažįstamasis kitame telefono gale tampa dar vienu artimuoju aa+

Daugiau nei 20 000 pokalbių valandų per 50 veiklos mėnesių – tiek „Sidabrinėje linijoje“ vyresnio amžiaus pašnekovai praleido kartu su savanoriais ir kitais bendraminčiais jų dalindamiesi atsiminimais, įspūdžiais, aktualijomis ar išgyvenimais. 

Prie to jau dvejus metus prisideda ir „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Jolanta. Nors ji pati apie laiką savanorių gretose atsiliepia kukliai, tačiau jo pakako užsimegzti ne vienai draugystei. 

Sujungė bendras gimtasis kraštas

„Mano patirtis šioje linijoje nėra itin didelė – vos pora metų, šiuo metu turima pašnekovė – trečioji. Esu be galo laiminga, kad būtent šis žmogus – Elena iš Švenčionių – yra kitame laido gale kiekvieną savaitę“, – pasakoja Jolanta.

Savanorę ir jos pašnekovę Eleną „Sidabrinė linija“ sujungė neatsitiktinai. „Pirma priežastis – aš ir ji esame kilusios iš to paties krašto, todėl abi pažįstame apylinkes, žinome kaimų ir miestelių pavadinimus ir net galime pakalbėti vietine tarme.“ 

Pasak savanorės, savo optimistišku požiūriu Elena įkvepia žvelgti į gyvenimą šviesiomis akimis: „Nepaisant sunkios ligos ir kasdienių su ja susijusių komplikacijų ir negalavimų, ji visada yra geros nuotaikos. Belieka šią moterį imti kaip pavyzdį.“ 

Kassavaitinis skambutis – atgaiva sielai

Kiekvieną savaitę, atėjus sutartam laikui, šios dvi moterys išgirsta skambantį telefoną. „Mes galime kalbėti bet kokia tema, visiškai nesijaučia amžiaus skirtumo, lyg draugės. Kartais ji kalba taip rūpestingai, lyg būčiau dukra, ir tai džiugina. Atrodo, kad yra dar vienas artimas žmogus, kuriam rūpi, kaip man sekasi“, – džiaugiasi Jolanta.

Elenai judviejų pokalbiai nemažiau svarbūs ir praskaidrinantys kasdienybę: „Jolanta yra puiki moteris. Mane labai pamalonina, pasako komplimentų. Kai geriau jaučiuosi, sako, kad mano balsas žvalus, pasijuokiam. Kaip varpelis nuskamba galvoje, kai išgirstu jos balsą. Ir tą dieną kai turi skambinti, visą laiką kabo telefonas ant kaklo. Jūs man padovanojot tokią atgaivą. Kol dar pakeliu ragelį, tol kalbėsiu“, – ryžtingai sako Elena.

Pokalbiai suteikiantys prasmę

„Gydytojas klausia manęs, kuo užsiimu, tai aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad atsisėdu ir spoksau į sieną, vis galvodama, planuodama, ką pasakysiu Jolantai, ko reikės paklausti. Stebiu per žinias kas Vilniuje dedasi, jei slidu, pasakau, kad būtų atsargi. Man Jolantos žodžių užtenka savaitei: apmąstau juos ir tai, ar viską pasakiau taip, kaip norėjau“, – dalinasi patirtimi senolė.

Galima žvelgti į Jolantos ir Elenos draugystę kaip į pokalbių valandas, į statistiką. Tačiau svarbiausia yra prasmė, kurią jos viena kitai suteikia, kurios kiekvienas ieškome kas dieną, nepriklausomai nuo savo amžiaus. Tik būdami vieni pajuntame jos tikrąjį svorį. Norėtųsi, kad kiekvienas rastų žmogų, kuris savo šiltais žodžiais vos per valandą tos prasmės paieškas užpildytų bent savaitei.