Paremti

Rokas Blinkevičius: „Iš pokalbių įkvėpimo turbūt gaunu daugiau nei galiu duoti“ aa+

Paskelbta: 2022-06-08 | Autorius: Aušrinė Miliukaitė-Janovskienė
Rokas Blinkevičius | asmeninio archyvo nuotr.

„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujantis Rokas Blinkevičius gyvenime veikti tikrai turi ką – didelė šeima, vaikų būreliai, namai, intensyvus darbas farmacijos srityje, tėvai ir uošviai, kuriuos, esant galimybei, stengiasi aplankyti kuo dažniau, laisvalaikis, pomėgiai... Tačiau šalia viso to laiko visada atsiranda ir savanorystei. Rokas – nuolatinis kraujo donoras, aktyvus socialinių iniciatyvų dalyvis, be to, kartą per savaitę jis po gerą valandą kalbasi su „Sidabrinės linijos“ pašnekovu. Tai trunka jau ilgiau nei dvejus metus, o  ir pašnekovą kalbina nebe pirmą.

Kodėl?

Rokas sako, kad vienos priežasties, kodėl jis atsirado prie „Sidabrinės linijos“ durų, nėra. „Tai nulėmė daugelio aplinkybių visuma: gyvenimo patirtis, auklėjimo niuansai, ryšys su tėvais, jų santykiai su savo tėvais, pažintis su labdaros ir paramos fondo įkūrėju Mariumi Čiuželiu, galų gale, suvokimas, kad gyvename socialinėje aplinkoje, iš kurios dažnas senyvas žmogus tiesiog iškrenta ir lieka vienas.“

Sutikdamas su tuo, kad didelė dalis senjorų bendruomenės patiria socialinę atskirtį, yra vieniši ir visiškai nepatenkina labai paprasto žmogiško poreikio bendrauti, Rokas mano, kad to priežastys – labai gilios.

„Netgi socialinėje sistemoje vyrauja komercinis požiūris, kai senyvo amžiaus žmogus tampa tiesiog klientu, siuntinėjamu nuo vienų durų prie kitų. O sustoti, ilgiau pabendrauti įsigilinti į problemą iš esmės – nėra kada, sistema tiesiog tam nepritaikyta. Dažnai – ir noro ne per daugiausia.“

Ir patys vyresnio amžiaus žmonės, gavę paveikų „sovietinį skiepą“, neturi net pagrindo mąstyti apie bendrystę ir kitokį bendravimą nei kad yra įpratę ir, deja, į aktyvią visuomeninę veiklą ar bendruomenes buriasi tik labai maža jų dalis, ir tai dažniausiai kaimuose ar nedideliuose miesteliuose. O miestuose, daugiabučiuose, kuriuose nuolat keičiasi gyventojai, nuomininkai, vyresnieji gyventojai lieka visiškai vieni.

Kaip tai pakeisti?  

Pradėti, įsitikinęs su „Sidabrinės linijos“ pašnekovais bendraujantis savanoris, vis dėlto reikėtų nuo pagarbos jausmo ugdymo visose amžiaus grupėse, nuo elementaraus informacijos pasiekiamumo bei vertinimo. Juk kai kurie senoliai sunkiau juda, silpniau mato ir nebūtinai taip pat greitai kaip jaunesnioji šalies gyventojų dalis geba priimti gautą informaciją.

„Suprasdami akivaizdžią senų žmonių socialinę atskirtį ir tai, kad jaunesnės visuomenės dalies atgalinis ryšys yra nekokybiškas, turėtume pradėti keisti savo požiūrį ir bandyti tai diegti vaikams. Šeimose, darželiuose, mokyklose – ten, kur pradeda formuotis mus supančios aplinkos suvokimas,“ – sako jis. Būtina mokyti tolerancijos, empatijos, elementarios pagarbos, netgi dėmesio atkreipimo.

Rokas sako, kad dabar daugybė įvairiausios medžiagos, kaip kovoti su stresu, su įtampa, su smurtu, kaip tapti turtingu, gal net kiekvieną dieną tai išgyvename ir iš patirties sugebame su šiais jausmais gyventi ir tvarkytis. Tačiau vis dar bijome padėkoti, užjausti, gerbti, mylėti ir saugoti tai, kas jau sukurta.

„Pokalbis – tai visiškas minimumas, kurį galime dovanoti žmonėms, kūrusiems mūsų visų aplinką,“ – sako R. Blinkevičius. – „Mes, vidurinioji karta, naudojamės tuo, ką jie kūrė daugelį metų. Ta patirtis – neįkainojama,“ – teigia jis, prasitardamas, kad iš pokalbių pats, ko gero, gauna daugiau įkvėpimo negu gali duoti.

Motyvacija arba kas gi iš to?

Savanoris, gilindamas pokalbių „Sidabrinėje linijoje“ patirtį ir šiuo metu pradėjęs bendrauti jau su antru pašnekovu sako, kad savanorystės pradžioje jokių išankstinių lūkesčių neturėjo.

Pirmoji jo pašnekovė žavėjo jaunatviškumu: jau būdama garbaus amžiaus ji vis dar dirbo buhaltere, puikiai išmanė apskaitos sistemas, tačiau neturėjo artimo ryšio su artimaisiais, todėl jautėsi labai vieniša. Tad pokalbiai ir svyruodavo nuo labai gyvenimiškų, darbinių temų iki išgyvenimų ir jausmų pasaulio.

O štai dabartinis Roko pašnekovas paskatino jį stipriai praplėsti akiratį ir pokalbiams dažnai reikia pasiruošti iš anksto. Turėdamas stiprią regos negalią, senolis nuolat klausosi radijo ir turi net 10 radijo aparatų. Kiekviename jų nustatyta skirtinga programa. Tad norėdamas suprasti kuo domisi pašnekovas, dabar Rokas ir pats dažniau įsijungia pasiklausyti radijo laidų, kurių iki šiol net nežinojo esant.

„Juk reikia turėti bendrų temų pašnekesiui,“ – juokiasi Rokas.

Žinoma, pasitaiko ir netikėtumų.

„Pildydamas savanorio anketą, pažymėjau temas, kuriomis galėčiau kalbėtis. Viena iš jų – sportas. Aišku, kaip tikras lietuvis, domiuosi ir žiūriu krepšinį, o štai mano pašnekovas, matyt, taip pat įvardino sportą kaip galimą pokalbių temą. Tik jo domėjimosi sritys – šachmatai ir tenisas. Ir šių sporto šakų jo žinios yra ekspertinės,“ – šypsosi vyras, pripažindamas, kad pasitaiko situacijų, kai jau užduodamas klausimą supranta, kad uždirbo „nusišnekėjimo“ kreditą.

Rokas pasakoja, kad viena iš didžiausių dilemų savanoriaujant yra gebėjimas išgyventi situaciją tokią, kokia yra, prisitaikyti ir priimti kito žmogaus poziciją. „Tikrai pagalvoju, kad galėčiau kažką realaus ir tikro padaryti: nupirkti pašnekovui akinius ar modernų radijo aparatą, kuriuo galėtų klausytis visų jį dominančių laidų, galbūt telefoną, nes vis dar naudojasi laidiniu modeliu su sukamais skaičiais, bet sustoju ir prisimenu savo rolę „Sidabrinėje linijoje“ – kalbėtis, išklausyti, išgirsti. Tada suprantu, kad nebuvo nei vienos užuominos, kuria būtų pasakyta, kad jis norėtų kažką keisti, kad jam trūktų kažko naujo ir modernaus.“

Visgi, visada ištisą valandą trunkantys pokalbiai, temų įvairovė, gaunami klausimai, atsakymai, turbūt geriausiai ir atskleidžia, kad savo pašnekovui Rokas dovanoja būtent tai, ko jam iš tiesų trūksta.

„Atėjus į „Sidabrinę liniją“ mokymų metu manęs paklausė – kodėl tu čia, kodėl pasirinkau savanorystę su senjorais?“ – prisimena Rokas. „Atsakiau, kad nežinau kaip atsakyti, matyt, dėl suformuotų asmeninių vertybių. O jei jau esu čia, tai ir šioje srityje noriu save išnaudoti, kaip tik išeina. Tai ir kalbuosi, ir dalinuosi, ir kitus paskatinu.“

 

„Sidabrinės linijos“ vykdomas pilietinės galios auginimo, skatinant socialinį aktyvumą ir savanorystę projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Lietuvoje lėšomis, programos dalis. 

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis