Savanorių telefoniniai pokalbiai su senjorais – netikėčiausiomis aplinkybėmis aa+

Jei bent kartą bandėte savanoriauti, žinote ir tai, koks klausimų spiečius kyla prieš pirmą kartą. Kiek turėsiu tam skirti laiko? Ar sugebėsiu? Ar nepervargsiu? O kas, jei nepatiks?

Draugystės pokalbiais pašnekovus džiuginantys „Sidabrinės linijos“ savanoriai gali atskleisti ir specifiškesnių pradedančiojo klausimų: ar pavyks atliepti pašnekovo lūkesčius, ar žinosiu, kaip pagelbėti emociškai palūžusiam, ar atsiliepti reikės bet kur ir bet kada, ar nepritrūksim temų ir galiausiai – o kokioj telefono būdelėj vyks pokalbis?

Šįkart plačiau – apie paskutinį klausimą: kaip ir kur vyksta pokalbiai. Žinoma – istorijos iš „Sidabrinės linijos“ savanorių patirties.

Trumpai atsakoma tik techninė klausimo dalis: pašnekovus sutartu laiku sujungia „Sidabrinės linijos“ skambučių centras, o šnekėtis mobiliųjų telefonų eroje galima nors ir sėdint medyje. Ir tai, kaip liudija nuotrauka, ne metafora: Edita Žaromskienė su savo pašnekove Rima kartą bendravo skindama trešnes, kitąkart laikas pokalbiui atėjo per edukaciją sraigių fermoje – buvo proga pasidalyti įspūdžiais iš įvykio vietos.

Trumpai atsakoma tik techninė klausimo dalis: pašnekovus sutartu laiku sujungia „Sidabrinės linijos“ skambučių centras, o šnekėtis mobiliųjų telefonų eroje galima nors ir sėdint medyje.

Savanorė Audronė Gaučytė vėlyvu pokalbių su Antanina metu įprastai jau būna namuose. Šiltais, ilgais vasaros vakarais laikosi jaukaus ritualo: su puodeliu pipirmėčių arbatos įsitaiso kieme prie stalo – pokalbiai vystosi lyg savaime.

Živilė Mikėnaitė, pirmadienio pokalbiams su ponia Stefanija skirianti įprastą pietų laiką, nenukėlinėja pokalbių, jei nustatyta diena ateina keliaujant užsienyje (beje, „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauja ir emigracijoje gyvenantys lietuviai), vairuojant automobilį ar laukiant lėktuvo.

Savanorė Rasa Blaževičienė kartais pasvarsto, kad jau daug metų vykstantys nuolatiniai pokalbiai su 91-erių Jonu reikalingesni jai pačiai. Tądien, kai įprasta pokalbio valanda atėjo Rasai ligoninėje laukiant gimdymo, tai jau tikrai. „Ilgai kalbėjomės, kartu jaudinomės ir raminomės, o ryte jau turėjau dukrytę. Myliu savo Joną kaip šeimos narį, jis tikras stebuklas. Ačiū Jums visiems už tai“, - sako bendraminčiams Rasa.

Jei norėtumėte savanorystės istorijas ne skaityti, o kurti savo pokalbiais, kviečiam registruotis čia - www.sidabrinelinija.lt/savanoriams/registracija