„Sidabrinės linijos“ įkūrėjas M. Čiuželis – investuotojas, neabejingas geram žodžiui aa+

„Vyresnio amžiaus žmonės dažnai suserga ir tai išgyvena tartum savotišką neįgalumą, jaučiasi apleisti ir vieniši. Bet, jei tik ragelį pakelia ir kitiems netrukdo, Dieve mano, bendrauti su savanoriu ir ligoninėje galima“, – sako ženklų pokytį visuomenėje kuriantis „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas M.Čiuželis.

Pašnekovui ir jo žmonai Kristinai investavimas į senėjimo sritį – vertybinis pasirinkimas.

Apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl reikia gero žodžio vyresniems, kalbamės su senstančioje visuomenėje pokytį kuriančiu pašnekovu.

– Pradėkime pokalbį nuo netipiškos pradžios... Kas tas Marius Čiuželis?

– Sieju save su profesine, investavimo veikla. Skirtingais laikotarpiais keitėsi pinigų kiekiai, klientų profiliai, geografijos, bet visą laiką mano veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su investicijomis. Net ir kalbant apie filantropinę veiklą, esu toks pats investuotojas, tik šiuo atveju investuodamas siekiu socialinės grąžos.

Matyti, kaip dėl paprasčiausio pokalbio keičiasi žmonių gyvenimai ir yra patraukliausia grąža. Tai, kokį pokytį visuomenėje daro „Sidabrinė linija“, negali įvertinti finansine išraiška.

– Kelintus metus skaičiuoja jūsų su žmona įkurta „Sidabrinė linija“?

– Savo veiklą pradėjome 2016 m. vasarą. Nors daug kam atrodė ir dabar atrodo, kad senėjimo sritis labai nepopuliari: senoliai greit numirs, kam į juos investuoti ir pan.

Mes sakome, kad koks senas bebūtum arba kaip greit mirtum, vis tiek su savo poreikiais, emocijomis esi čia ir dabar. Negalime to ignoruoti.

Mes su žmona sąmoningai darėme tokį vertybinį pasirinkimą investuoti į visiškai „nemadingą“ sritį.

– Gero, paguodžiančio žodžio reikia visiems, o ypač seniems. Tik ar pakankamas auditorijos įsitraukimas bendraujant su emocinę pagalbą teikiančiais savanoriais telefonu, nematant akių?

– Vyresnio amžiaus žmonėms bendravimas telefonu gali atrodyti rizikingas, išties įsijungia nepatiklumas, santūrumas, bet skaičiuodami septintus veiklos metus džiaugiamės, kad „Sidabrinę liniją“ jau atrado virš 7 tūkst. žmonių.

Neslėpsiu, iš pradžių turėjome daug abejonių, ar toks bendravimo būdas tarp vyresnio amžiaus žmonių prigis, tačiau vėliau, sulaukdami „Kur jūs buvote tiek ilgai – kodėl 20 metų reikėjo laukti?“ atsiliepimų, pasinėrėme į šią veiklą visomis jėgomis.

– Kada skambutis pasiekia savo tikslą?

– Giluminis mūsų tikslas yra draugystės pokalbiai, reguliarus savanorio bendravimas su priskirtu pašnekovu. Siekiame taip parinkti pašnekovus, kad tarp jų užsimegztų tikras ryšys. Džiaugiamės poromis, kurios jau bendrauja septynerius metus.

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai suserga ir tai išgyvena tartum savotišką neįgalumą, jaučiasi apleisti ir vieniši. Bet, jei tik ragelį pakelia ir kitiems netrukdo, bendrauti su savanoriu ir ligoninėje galima.

– Nuo ko labiausiai kenčia skambinantys šia linija?

– „Sidabrinėje linijoje“ emocinę savo būseną kaip vienišumą vertinančių yra daugiausia (kas dvejus metus atliekame savo pašnekovų tyrimus, jie tai parodo). Paradoksas, bet vyresni žmonės, gyvenantys su šeimos nariais, dažniau jaučiasi vieniši.

Taip yra todėl, kad artimieji labiau rūpinasi fiziniais poreikiais, ar pavalgęs, ar vaistus suvartojęs, o emociniams poreikiams laiko nelabai ir lieka. Gal todėl, kad artimieji pavargę, gal todėl, kad jiems atsibodę tos pačios istorijos, o gal sergantis žmogus daugiau bamba? Todėl mes sakome: duosime jums telefoninę ausį, kalbėkite.

Dažnai sulaukiame replikų, kad gyvas bendravimas vis tiek geresnis, ką tie jūsų pokalbiai. Žinoma, kad taip, tačiau „Sidabrinės linijos“ pašnekovai dėl fizinių ar emocinių negalavimų ne visi pajėgūs priimti pas save ar aplankyti savo naująjį draugą. Ir savanoriams sakome: neskubėkite to daryti, kol tikrai nejaučiate vidinio poreikio, kol dar „tik smalsu“, nes tai – didelis įsipareigojimas.

Aplankę vienąkart sukursite lūkestį, kad lankysitės ir dažniau. O ryt nebeatvažiuosite, žmogus gali ir į dar gilesnę emocinę duobę įkristi (galvos nepatiko, blogai pasirodė ir pan.). Lygiai tas pats su įvairiomis dovanomis, pvz., mes siūlome nedovanoti mandarinų gruodį, jei nežadate jų dovanoti ir sausį, tiesiog nekurkite neteisingo lūkesčio.

Nes ne patys mandarinai šiuo atveju svarbūs, o fizinis ryšys, kontaktas, bendravimas, kurio senoliai būna itin išsiilgę. Iš kitos pusės, jei abu bendraujantys jaučia, kad nori pasimatyti gyvai, kad jų bendravimas jau išaugo telefoninių pokalbių rėmus – argi mes galime drausti?

Darykite, kaip jums dviem suaugusiems žmonėms norisi.

Mus pasiekia nemažai iki ašarų jautrių ir gražių istorijų, kaip savanoriai su senoliais susitinka, bendrauja, kaip vienas be kito nebegali, kaip reguliarius pokalbius telefonu periodiškai papildo ir fiziniai apsilankymai.

– Ar pagalvojate kada, kokia bus paties senatvė?

– Negalvoju apie tai. Vienintelis lūkestis, kad būtų sveikatos, nereikėtų būti prikaustytam prie lovos ar neįgaliojo vežimėlio. Mane gyvenime veža adrenalinas, iš jo semiuosi energijos. Gal todėl nuolat sukuosi akcijų rinkose. Man reikalingas tas nuolatinis akcijų kainų kilimas ir kritimas. Žmona stebisi, kaip tokioje dinamikoje išvis išgyvenu. Bet mane tai pakrauna, kaip ir, pvz., kalnai.

Juose net kavos nereikia, nors kasdieniame gyvenime be jos negaliu (spaudimas krenta). Suvokiu, kad senstant adrenalino, kuriuo dabar gyvenu, kiekis turės mažėti. Širdelė kitaip pavargs. Gal ramybės ir lėtumo daugės. Bet nesu tikras, kad tai pridės pasitenkinimo jausmo. Dinamikos gyvenime reikia, o ne vien sėdėti ir kažkuo džiaugtis...

– Nemokėtumėte gyventi vien tik savo malonumui?

– Vienas buvęs mano klientas pardavė verslą, pasitraukė iš aktyvios veiklos ir po pusmečio sugrįžo. Kodėl? Nes pajuto, kad gyvendamas vien tik savo malonumui tapo niekam nebeįdomus. Todėl verta pagalvoti, ar tikrai ir kada metas „padėti save į pavėsį“. Pats, matyt, eisiu ir darysiu iki paskutinės dienos, kol pajėgsiu.

– Kas jums svarbiausia bendraujant su kitu?

– Žmonių pasitikėjimo klausimu aš gana jautrus. Jei jaučiu, kad negaliu pasitikėti, laiko negaištu: apsimetinėjimas niekur neveda. Gal kas vadins mane atšiauriu, bet ar ne tokia ir yra tarpusavio santykių siekiamybė pasikliauti vienas kitu? Studijų universitete laikais su bičiuliais po miestą galėdavome paromis vaikštinėti ir užtekdavo pasakyti du–tris žodžius. Toks ryšys ir abipusis pasitikėjimas buvo, dabar, tiesa, susibėgame kur kas rečiau.

– Iš kur semiatės stiprybės ir idėjų asmeniniams projektams?

– Asmeniniai mano pomėgiai su adrenalino poreikiu, su aktyviu gyvenimu susiję. Prieš kelerius metus užsodinau sūnų ant dviračio, tai, kai tik galime, stengiamės išvažiuoti drauge. Anksčiau į kalnus ėjau. Ten ir poilsio, ir vidinio persikrovimo, ir fizinio krūvio, ir peno pamąstymui būdavo. Kai internetas neveikia, yra galimybė pailsėti ir nuo akcijų rinkų, nes kitu atveju atsakomybės elementas išjungti telefono vis tiek neleidžia.

Kalnai visad suteikia man šviežio gūsio. Žmona yra pastebėjusi, kad iš jų kitoks grįžtu.

– Kristinos į kalnus drauge neimate?

– Juokinga istorija šeimoje dėl keliavimo į kalnus. Vos tik susipažinę ir pajutę, kad pradėjo kažkas megztis, nusprendėme „pasitikrinti“ išvažiuodami į kalnus. Pasirinkome, žinoma, nekukliai, Kilimandžaro viršukalnę. Per kelias savaites susiruošę, šį bei tą nusipirkę išvažiavome. Tanzanijoje pasitikęs gidas mus klausia, o kur jūsų daiktai? O mes nustebę, ko dar reikia? Bet viskas sėkmingai, įkopėme. Gimus dukrai, žmona nusprendė, kad ant žemės saugiau, nuo tada vienas einu.

– Mariau, papasakokite apie savo vaikystę.

– Mano vaikystė nebuvo iš lengvųjų: tėvai anksti išsiskyrė. Su mama gyvenome ganėtinai sudėtingą gyvenimą (ji dantimis ir nagais kabinosi į jį, kad mus, du augančius bernus, išlaikytų).

Mama man yra gyvas niekad nepasiduodančios kovotojos pavyzdys.

Labai anksti pradėjau savarankiškai gyventi, kabinausi už pasitaikančių darbų, bet augau kaime be jokių perspektyvų (tuo metu santvarka keitėsi, ūkiai žlugo). Mano svajonė buvo trūks plyš atsidurti Vilniuje. Jis man tuo metu atrodė kaip kokia šventovė.

Miestas su daug galimybių man tapo vidine paskata išeiti iš liūno, kuriame murgdėmės. Gal dešimtoje klasėje iš nuogirdų apie investavimą supratau, kad man tai įdomu, ir norėjau gilintis tik į tai. Dar besimokydamas mokykloje buvau įstojęs į informatiką (KTU priėmė pagal pažymius), bet apsisprendus studijuoti ekonomiką visiems tapo ramiau.

– Kuo investavimas jums atrodė toks patrauklus?

– Tai buvo naivi vaiko iš kaimo svajonė. Siekiau savarankiškumo, finansinės laisvės, atrodė, pakaks investuoti sėkmingai ir galėsiu gyventi ten, kur noriu.

Kadangi vaikystėje pinigų nebuvo, atrodė, kad investavimas gali daryti tą pokytį, kad situacija keistųsi.

Užuot perpardavinėjęs džinsus, galiu parduoti vertybinius popierius, taip nereikės susisieti su geografija ar kokiu prekybiniu kiosku. Tas pats nevaržomos laisvės ir savarankiškumo kriterijus.

– Nuo ko pradėjote atvykęs į Vilnių?

– Begales valandų praleisdavau bibliotekose: jos buvo vienintelis šaltinis gauti reikiamos informacijos. Net ir studijuojant Vilniaus universitete dėstytojai neturėjo naujos informacijos. Pirmuosiuose iš anglų kalbos verstuose vadovėliuose įvairių kuriozų pasitaikydavo: „General Motors“ virsdavo generolų motorais... Iki šiol turiu išsaugoję tuometę savo trijų tomų „bibliją“ rusų kalba „Banko portfelis“ apie banko aktyvų ir pasyvų valdymą.

– Kokia buvo pirmoji jūsų darbovietė?

– Greito maisto restoranas „McDonald’s“. Pabaigęs pirmąjį ekonomikos kursą suvokiau, kad vasarą vėl teks grįžti į kaimą kasti bulvių. Dariau tai visą paauglystę, užsidirbdavau kažkiek pinigų, bet universitete jau nebe feng shui kažkaip...

Galimybės likti per vasarą Vilniuje, gauti algą ir išsilaikyti tuo metu buvo vienintelis mano tikslas. Taigi dirbau įvairiausius darbus: nuo grindų plovimo iki mėsos kepimo.

Perimdavau nenorinčiųjų dirbti valandas. Teko prisidėti atidarant pirmuosius du Vilniaus restoranus. Kartą atėjo pažįstami iš Lietuvos banko pavalgyti, aš juos aptarnavau, persimetėme keliais žodžiais.

Vėliau jie pakvietė mane dirbti į banką. Bet ir jame neužsibuvau, sėdėjimas prie ragelio laukiant, kol paskambins komercinių bankų valiutų prekybos dileriai ir paprašys nupirkti ar parduoti Vokietijos markių nesužavėjo manęs.

Tik patekęs į nedidelę finansų maklerio kontorą pajutau esantis savo svajonių kelyje. Pradėjau realiai gilintis ir daryti tai, ką visąlaik norėjau ir kas iki šiol patinka.

– Kai žinai, ko nori, matyt, jokie iššūkiai kelyje nesustabdo? Ar sunkus buvo jūsų investavimo pradžiamokslis?

– Dabar prisiminti juokinga, bet tuo metu šeimai buvo skaudi istorija. Po antro kurso grįžau namo ir pareiškiau, kad aš esu augantis investuotojas ir man reikia pinigų. Šeima sukrapštė 2 tūkstančius, kurie buvo kaupiami automobiliui pirkti.

Svajonių prekei, kurios namuose niekada nebuvo. Na, ir išvažiavau į Vilnių su tais pinigais. Deja, tuometė investuotojo karjera baigėsi gana greitai. Tai buvo labai skaudi pamoka man, kaip investuotojui, ir smūgis mano reputacijai šeimoje.

Tačiau investavimas kaip veikla tuo ir žavus, kad tokių pamokų gauni nuolat. Pvz., 2000 metais, kai prasidėjo pirmoji didžioji technologijų burbulo sprogimo krizė. Tuomet su kolegomis ruošėmės vieni pirmųjų Lietuvoje pristatyti akcijų prekybos galimybes JAV biržose.

Mokėmės, ruošiamės rinkų kilimo laikotarpiu, kai pradėjome teikti paslaugą – rinkos apsivertė. Suvokti, kad pasaulis pasikeitė, reikėjo laiko, tad darymas to, ką išmokai, nebetiko, nors dar kurį laiką darėme inertiškai. Šios krizės vienu iš rezultatų galėčiau įvardinti aiškiai susiformavusius esminius savo prekybos akcijų biržose principus, kuriuos taikau jau daugiau nei 20 metų.

– Ne vienas paauglys šiandien svajoja sukurti tokius verslus kaip Styvas Jobsas ar socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas bei generalinis direktorius Markas Zuckerbergas. Ką jiems pasakytumėte?

– Sėdėdami mažame Lietuvos kaime galime svajoti apie tai, svarbu per daug neužsiliūliuoti, kad paskui netektų eiti prie Vyriausybės pašalpų prašyti. Nepaisant to, kad pasaulis kiekvieną dieną mažėja ir traukiasi, būtina suvokti savo šalies galimybes lyginant kad ir su tokia rinka kaip JAV.

Technologijų, kapitalo prieinamumas, galų gale vartotojų skaičius yra nepalyginamai kitoks, tad mums, mažos šalies atstovams, reikia 5 kartus labiau stengtis, jei norime būti pastebėti.

Todėl neretai, vos prakutę startuoliai, įsikuria perkelia savo būstines į Londoną, Berlyną ar kitą Europos miestą.

Ne visi gimstame S.Jobsais ar M.Zuckerbergais, vis dėlto, negali svajonės atiminėti iš vaiko, kuris stengiasi.

Nepasiseks, bent pabandęs bus ir turės neįkainojamų pamokų kitiems bandymams.

Gal dalies ir mūsų pačių stereotipinis mąstymas nepadeda: mokykla–bakalauras–magistras–kas toliau?

Šiandien pasaulis pasikeitė, universitetas plačiąja prasme nesuteikia techninių žinių, tik pasaulėžiūrą, praplečia akiratį, bendrąjį suvokimą. Bet jei žmogus jaučia, kad dirbti gali ar turi idėjų jau šiandien, kodėl ne?

Darbo rinkos situacija tokia, kad jaunimas pradeda sėkmingas karjeras be jokių universitetinių studijų. Prie to galės sugrįžti vėliau, kai subręs, suvoks, kur išties nori gilintis.

– O apie finansines galimybes pasvarstote?

– Kiek bus tų pinigų, tiek užteks. Dirbdamas banke kiekvieną mėnesį gaudavau didesnę algą negu šiandien ir nuolat trūkdavo. Dabar pinigų lieka, nes nebereikia šešių kostiumų ar perteklinės ekstravagancijos. Gal nuo metų, brandos ir finansai priklauso?

Nesakau, kad reikia save varžyti ar kažko neleisti, bet ne tame gyvenimo džiaugsmas. Taip, keliauti su šeima mėgstame, tam pinigų netaupome. Ir vaikams norime įskiepyti: jei skiriame laiką atostogoms, tai mūsų visų laikas. Bet jei dirbame, irgi valandų neskaičiuojame, nesakome, kad pavargome ar nespėjame.

Šaltinis: 15min.lt