„Sidabrinė linija“ – nematomi žmogiškumo siūlai aa+

Jau aštuonioliktus metus Asta dirba orlaivių antžeminio aptarnavimo įmonėje „Litcargus“ personalo direktore. Ilgi metai? Aviacija tuo ir žavi, kad čia nėra monotonijos. Kiekviena diena atneša ką nors netikėto, o vaizdas pro langą, kai kyla ir leidžiasi lėktuvai, dar vis tebekelia jaudulį.

„Gyvenimas turi puikų humoro jausmą – visad bijojau aukščio ir lėktuvų, o štai teko su jais susidraugauti. Teisinga mintis, kad norėdami įveikti savo baimes privalome pažvelgti joms į akis. Prie „metalinių paukščių“ pratinausi pamažu, stebėdama juos iš tolo, ir tik po aštuonerių metų pirmą kartą ryžausi skristi. Tai buvo didžiulė pergalė pries save“, – pasakoja A. Jurėnaitė. Šiandien jau neįsivaizduojanti gyvenimo be aviacijos – aplinkos, kuri grūdina, moko greitai reaguoti, planuoti ir būti pasiruošus netikėtumams.

Savanorystė – ne atsitiktinumas

Kupiškyje gimusi ir augusi Asta Jurėnaitė sako, kad savanorystė – natūrali jos gyvenimo kelio dalis.

„Dar mokyklos laikais, mokytojos Audronės Šarskuvienės paskatinti, su bendraminčiais lankydavome senelius, padėdavome jiems buityje, tiesiog pabūdavome šalia. Tą jausmą, kad esi reikalingas, nešiojuosi iki šiol“, – prisimena pašnekovė.

Savanoriauti ji pradėjo 2016 metais, kai Mariaus Čiuželio labdaros ir paramos fondas inicijavo akciją „Prisiliesk“. Pagrindinis jos tikslas buvo paprastas, bet labai jautrus – atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus Lietuvos žmones: kaip jie gyvena, ar jaučiasi išgirsti, reikalingi, matomi. Diskusijos metu ir gimė idėja sukurti programą, kuri vyresnio amžiaus žmonėms suteiktų tai, ko jiems dažnai labiausiai trūksta – gyvą, nuoširdų bendravimą. Taip atsirado „Sidabrinė linija“. Asta panoro dalintis – savo lai ku, dėmesiu, žiniomis. „Visada lengvai bendraudavau su vyresniais žmonėmis, turiu daug tetų, su kuriomis palaikau artimą ryšį, todėl sprendimas savanoriauti šioje linijoje buvo visiškai natūralus“, – šypsosi.

Šildantys pokalbiai

Tiems, kas nežino. „Sidabrinė linija“ teikia nemokama draugystės ir bendravimo telefonu paslaugą senyvo amžiaus žmonėms. Specialiai parengti savanoriai reguliariai skambina senoliams, kalbasi apie kasdienius dalykus, išklauso jų gyvenimo istorijų. Tad tie, kas nori turėti telefoninį draugą, gali paskambinti nemokamu numeriu 0 800 800 20. Konsultantės pirmiausia pasikalba su senoliu, sužino jo poreikius, pomėgius, o tuomet parenka jam tinkama pašnekovą. „Sidabrinėje linijoje“ yra virtualus skambučių centras - tai užtikrina pokalbių anonimiškumą ir saugumą.

Lietuvoje daug vienišų liūdnų senolių. Kartais vienas pokalbis gali pakeisti visą dieną. Šiandien „Sidabrinė linija“ buria daugiau nei 550 aktyvių savanorių, o senjorų, kurie kreipiasi dėl bendravimo, kasmet daugėja. Tai akivaizdus įrodymas, kokia didelė ir skaudi vienišumo problema. Žmonės ilgisi ne materialinės pagalbos, o šilto žmogiško ryšio. 

„Esu ne tik šios organizacijos savanorė, bet ir aktyvi bendruomenės narė. Dalyvauju įvairiose iniciatyvose, akcijose, mokymuose, renginiuose. Pastebėjau, kaip keičiasi ir patys savanoriai, – jie tampa drąsesni, empatiškesni, giliau jaučiantys ir labiau įsiklausantys. O senjorams „Sidabrinė linija“ dažnai yra vienintelė vieta, kur jie jaučiasi laukiami ir svarbūs. Tai bendruomenė, kur ryšiai kuriami lėtai, bet labai tvirtai iš pokalbio į pokalbį, iš pasitikėjimo į draugystę“, – pasakoja Asta Jurėnaitė.

Savanorystės trauka

Prieš priimdama sprendimą kur savanoriauti, Asta ilgai svarstė: ji labai myli vaikus, tad svarstė ir apie veiklą su jais. Tačiau pasirinkimas atėjo savaime. Darbas su senoliais pasirodė prasmingas, tylus, gilus ir labai žmogiškas.

„Sidabrinė linija“ užbūrė savo paprastumu. Čia nereikia didelių projektų ar triukšmingų iniciatyvų – kartais užtenka vieno skambučio, nuoširdaus pokalbio ir laiko išklausyti. Ši savanorystė jai davė labai daug: žinių, patyrimo, gilesnio savęs pažinimo, o svarbiausia – artimų žmonių.

„Linijoje sutikau nuostabių senolių ir bendraminčių savanorių, su kuriais sieja tikras ryšys. Savanorystė išmokė lėtumo, kantrybės, buvimo čia ir dabar. Ji leido suprasti, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta tyliai – per pasitikėjima, per laukimą, per ištikimybę“, – vertina Asta.

Kaip vyksta bendravimas 

„Sidabrinės linijos“ bendravimo forma yra pokalbiai telefonu. Asta dažniausiai turi vieną arba dvi nuolatines pašnekoves, su kuriomis kalbasi bent kartą per savaitę arba pagal poreikį. Pokalbio trukmė labai įvairi: kartais pakanka dešimties minučių, kitą sykį pokalbis išsitęsia. Nelygu pašnekovo savijauta, nuotaika, diena.

Telefoninis ryšys – ypatingas. Jis leidžia būti šalia net ir tada, kai skiria atstumas, kai blogas oras ar šlubuoja sveikata.

Būna, kad virtualus ryšys perauga į gyvą bendravimą. Tokiais atvejais būtinas „Sidabrinės linijos“ administratorių sutikimas, kad būtų užtikrintas saugumas ir aiškios ribos. Kai telefoninė draugystė virsta gyvais susitikimais, tie susitikimai visada būna ypatingi ir labai jautrūs.

Tai nutinka ne kasdien

Sykį Asta vyko paskui pokalbių močiutę į ligoninę. „Tai nebuvo savanorystės pareiga ar sąlyga, o tik žmogiškas sprendimas, kylantis iš artimo ryšio. „Mano globojamai senolei jau 95-eri. Ji kelias dienas kentė stiprius skausmus ir labai bijojo viena likti namuose. Tokiose situacijose formalios ribos pasitraukia į antrą planą, viršų ima žmogiškasis ryšys“, – pasakoja savanorė.

Pašnekovė pastebi, kad socialiniuose tinkluose medikams liejamas pyktis – dėl ilgo lau kimo, netinkamos apžiūros ir pan. – ne visada pagrįstas: „Tą vakarą aš pamačiau visai kitą realybę. Greitoji medicinos pagalba atvyko per dešimt minučių. Paramedikas buvo nepaprastai kantrus ir žmogiškas, padėjo senolei apsivilkti paltą, padėjo nulipti žemyn iš penkto aukšto. Tokie, atrodytų, paprasti dalykai krizės akimirkomis reiškia labai
daug. Važiavau paskui greitąją į Lazdynų ligoninės Skubiosios pagalbos skyrių. Tyrimai užtruko, ligoninėje praleidome apie tris valandas, ėjome iš vieno kabineto į kitą. Ilgai. Bet aš mačiau, kas tuo metu vyko aplink, – pacientus vežė vieną po kito, atvejai buvo sunkūs, komplikuoti. Medikų darbas nesustojo nė minutei. Jie dirbo be atvangos, be pertraukų, nuolat susidurdami su skausmu, baime, netektimis. Po visų tyrimų paaiškėjo, kad jeigu būtime atvykę vėliau, galėjo būti jau per vėlu. Senolė buvo paguldyta į ligoninę, o aš grįžau namo rami, žinodama, kad ji saugi ir ne viena“. Ši istorija – ne apie tobulą sistemą. Ji apie žmones. Apie tuos, kurie daro viską, ką gali, net tada, kai yra pervargę. Ir apie tai, kaip svarbu mums visiems turėti daugiau pakantumo, supratimo ir žmogiškumo.

Pokalbių niuansai 

„Sidabrinėje linijoje“ labai svarbus pastovumas – senoliams jis reiškia saugumą ir pasitikėjimą. Žinojimas, kad skambins tas pats žmogus tuo pačiu metu, labai ramina. Tai tampa tarsi tylus susitarimas: aš laukiu tavęs, o tu – manęs. Pasak Astos, su kiekvienu pašnekovu ryšys formuojasi skirtingai. Vieni nori daug kalbėti, pasakoti apie savo jaunystę, šeimą, gyvenimo patirtis. Kiti labiau mėgsta klausytis, kartais jiems užtenka poros sakinių ir jausmo, kad kažkas yra šalia. Ilgainiui pašnekovo nuotaikas atpažįsta iš balso, pauzių, net iš jo ištarto „labas“.

Reguliarūs, iš pirmo žvilgsnio paprasti pokalbiai tampa svarbia gyvenimo dalimi ir senoliui, ir savanoriui. Tie pašnekesiai moko kantrybės, dėmesingumo, primindami paprastą svarbią tiesą – didžiulė dovana yra būti išgirstam.

Šviesios akimirkos

Lietuvoje šimtai tūkstančių vienišų žmonių. Viena „Sidabrinės linijos“ misijų – padėti jiems būti išgirstiems, pastebėtiems, jaustis reikalingiems. Telefoninis ryšys su savanoriu dažnai tam pa vienintele šviesiąja savaitės akimirka.

Kuo žmonės dalijasi? „Su pašnekovėmis kalbamės apie viską – nuo buitinių smulkmenų iki kultūros ir gyvenimo istorijų. Dažnai aptariame perskaitytas knygas, matytus filmus, televizijos laidas. Paprasti, nuoširdūs pokalbiai yra svarbesni už kokias nors išmoktas oficialias frazes. Štai vienai savo pašnekovei daviau nedidelę užduotį – per savaitę bent kartą išeiti į lauką, neužsisėdėti namuose. Vėliau pasiteiravau, ar užduotis įvykdyta, ir buvo labai smagu išgirsti teigiamą atsakymą“, – džiaugiasi Asta. O štai su kita močiute jiedvi dažnai dainuoja viena kitai mėgstamas dainas.

Daug ko išmokė

Pasak A. Jurėnaitės, savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ išmokė empatijos, kantrybės ir gebėjimo išklausyti. Pokalbiai su senyvo amžiaus žmonėmis leidžia pamatyti jų pasaulį, gyvenimo istorijas, džiaugsmus ir rūpesčius. Sunku būna tada, kai išgirsti apie ligas, vienatvę ar gyvenimo negandas, ir nežinai, kaip galėtum padėti. Tačiau net ir tuomet, kai negali tiesiogiai pakeisti situacijos, pats buvimas šalia, išklausymas ir dėmesys jau yra didelė dovana senoliui.

Kaip išmokti atjausti, bet pernelyg neįsileisti į širdį? Asta sako, ji to vis dar mokosi. Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ – apie kito žmogaus atjautą ir tuo pat metu apie savo vidinę pusiausvyrą. Būna, kartais svetimus rūpesčius priima labai asmeniškai, tas skausmas – tarsi sava žaizda. Svarbu atskirti – išklausyti, suprasti, parodyti dėmesį, bet nepamiršti ribų. O kartais reikia atsitraukti ir pailsėti, kad vėl prisipildytum jėgų, kantrybės ir atjautos. 

Jautriausios istorijos 

„Vienas didžiausių mano džiaugsmų – pažintis su ponia Aldona. Ji ištvėrė tremtį, atšiaurią Sibiro gamtą, nuėjo vingiuotą gyvenimo kelią, o dabar rašo eilėraščius. Netgi išleido savo poezijos knygą „Metų tėkmė“. Stebėti jos džiaugsmą ir jaudulį buvo nepaprastai gražu“, – dalijasi Asta. Ir pasakoja apie dar vieną ypatingą ryšį su ponia Onute. 

„Mus suartino meilė literatūrai ir poezijai, todėl dažnai deklamuodavome viena kitai eilėraščius. Onutės atmintis įspūdinga, kartais vienu ypu gali pažerti šešių stulpelių eilėraštį. Stebiuosi jos pozityvumu ir energija: nors sveikata ne visada leidžia aktyviai judėti, ir akys jau ne taip gerai mato, ir klausa prastėja. Vieną savaitgalį, sukorusi beveik 260 kilometrų iš Vilniaus, 11 valandą ryto jau stovėjau prie Onutės namų durų. Buvo labai miela ją apkabinti – tarsi sutikus artimiausią ir brangiausią žmogų. Keliavome po jos mylimą miestelį, apžiūrinėjome namus, užsukome į bažnyčią. Tokios akimirkos 
niekad nepasimiršta.“

Asta Jurėnaitė skuba papasakoti dar vieną istoriją su 95-erių pašnekove Irute. Judviejų draugystė tęsiasi devynerius metus. Kartu žiūrėjo filmą „100 metų kartu“.

„O, koks gerumas užlieja širdį, kai išgirsti: „Asta, be tavęs ir brolio nieko neturiu. Ištisomis dienomis niekas nepaskambina, ir vien žinojimas, kad galiu į tave kreiptis, jei man ko prireiks, palaiko ir ramina. Kiekvienas mūsų pasivaikščiojimas ar pokalbis telefonu – mažytė šventė.“

Tokios patirtys – geriausias įrodymas, kad savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ – ne tik pagalba, bet ir gili, šilta žmogiska bendrystė. Dovana ir senoliams, ir savanoriams.

Veikla be laiko limito 

Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ neturi konkretaus termino – esi čia tiek, kiek nori, kol gali, kol tai teikia džiaugsmą. Kai kurie savanoriai prisijungia tik keliems mėnesiams, kiti – keleriems metams, o kai kas – visam gyvenimui. Pasak Astos Jurėnaitės, savanoriaujant nebūtina nuveikti „didelių darbų“ – net maži nuolatiniai pokalbiai, dėmesys ir laikas, skirti vienišam žmogui, keičia jo kasdienybę ir gyvenimo kokybę. Tai yra veikla, kuri grąžina daugiau, nei pats duodi. Kiekvienas pasikalbėjimas, kiekvienas apsilankymas ar pagalba senoliui stiprina empatiją, kantrybę ir gebėjimą suvokti, kaip žmogui svarbu būti žmogumi.

Ar nesunku derinti pagrindinį darbą, kitas veiklas su savanoryste? „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauti galima kiekvienam patogiu laiku. Pokalbiai telefonu gali vykti po darbo, vakarais ar savaitgaliais, net esant užsienyje.

„Mėgstu kartoti – kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Savanorystė netampa našta, ji įsilieja į gyvenimo ritmą ir suteikia kasdienybei prasmės“, – šypsosi senolių mylima ir visad laukiama „Sidabrinės linijos“ savanorė Asta Jurėnaitė.

Šaltinis: SAVAITĖ