Senjorai stumiami į užribį aa+

Pa­ti­ria disk­ri­mi­na­ci­ją

Šiau­lių mies­to bend­ruo­me­ni­niuo­se šei­mos na­muo­se se­mi­na­rus apie šei­mos na­rių tar­pu­sa­vio san­ty­kius ve­dan­tis psi­cho­lo­gas A. Nor­kus sa­ko, kad mū­sų ša­ly­je pa­gy­ve­nę žmo­nės su­si­du­ria su disk­ri­mi­na­ci­ja, o se­nais žmo­nė­mis pas mus įpras­ta lai­ky­ti vos per­ko­pu­sius 60 me­tų.

„Lie­tu­vo­je ma­tau stip­rė­jan­čią pro­ble­mą, tai – ei­džiz­mo (žmo­nių disk­ri­mi­na­ci­ja dėl am­žiaus) stip­rė­ji­mas, se­nų žmo­nių stig­ma­ti­za­vi­mas. Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kias ro­do rek­la­mas? Jei­gu tai vais­tų ir dar su ak­ci­ja rek­la­ma, ten bus pen­si­nin­kai. Ko­kią ži­nią tai ne­ša? Kad jie – skur­džiai ir li­go­ti.

Tik na­cio­na­li­nė­je te­le­vi­zi­jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti po­ra pa­gy­ve­nu­sių lai­dų ve­dė­jų, ko­mer­ci­nė­se te­le­vi­zi­jo­se vy­res­nių žmo­nių nė­ra, ne­bent už kad­ro“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Pa­sak A. Nor­kaus, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės pa­ti­ria disk­ri­mi­na­ci­ją dėl am­žiaus ieš­ko­da­mi dar­bo, ne­re­tai jie „nu­ra­šo­mi“, nes ne­ge­ba (ar­ba ma­no­ma, kad ne­ge­ba) nau­do­tis iš­ma­nio­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ne­mo­ka už­sie­nio kal­bų ir pa­na­šiai.

Ne­ga­na to, se­ny­vi žmo­nės yra en­gia­mi.

„Po pen­si­jų iš­mo­kė­ji­mo po­li­ci­ja daž­nai gau­na iš­kvie­ti­mų, nes se­ni žmo­nės api­plė­šia­mi, su­mu­ša­mi. Ne­re­tai jie tam­pa su­kčių au­ko­mis, iš jų iš­vi­lio­ja­mi pi­ni­gai ir net ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Pa­si­gen­da dė­me­sio

„Se­ny­vi žmo­nės taip pat no­ri dė­me­sio. Tai yra įgim­tas po­rei­kis. Kai ku­rie se­ni žmo­nės, kaip ir vai­kai, ne­su­lauk­da­mi pa­kan­ka­mai dė­me­sio, tam­pa pik­ti. Pyk­tis daž­niau­siai ky­la iš be­jė­giš­ku­mo“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Kar­tais ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad pa­gy­ve­nę žmo­nės per daug kal­ba, bet, pa­sak A. Nor­kaus, tai yra nor­ma­lu, jei­gu žmo­gus gy­ve­na vie­nas ir sa­vai­tę ar dar il­giau su nie­kuo ne­si­kal­bė­jo, jam no­ri­si iš­si­pa­sa­ko­ti, iš­si­lie­ti.

Se­ny­vus žmo­nes ka­muo­ja ir įvai­rios bai­mės: dėl pra­stė­jan­čios svei­ka­tos, ma­te­ria­li­nės pa­dė­ties, vie­nat­vės, mir­ties.

„Se­ni žmo­nės iš­gy­ve­na dėl to, kad ne­be­tu­rės su kuo bend­rau­ti, nes bend­raam­žiai drau­gai, gi­mi­nės iš­mirš­ta. Ypač sun­ku, kai mirš­ta su­tuok­ti­nis, gy­ve­ni­mo drau­gas. Mo­te­rys šiek tiek leng­viau pri­si­tai­ko, o vy­rai naš­liai ypač sun­kiai iš­gy­ve­na ne­tek­tį ir ne­re­tai pa­tys ga­na grei­tai mirš­ta, ar­ba sku­ba ves­ti dar kar­tą, kad tik ne­bū­tų vie­ni“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Kaip pa­si­ruoš­ti pen­si­jai?

Išė­jus į pen­si­ją, pa­si­kei­čia žmo­gaus so­cia­li­nis sta­tu­sas, žmo­gus pa­si­trau­kia iš ak­ty­vaus pro­fe­si­nio gy­ve­ni­mo, pa­ma­žu nu­trūks­ta ry­šiai su ko­le­go­mis, su­ma­žė­ja pa­ja­mos, ne­re­tai pra­si­de­da ir svei­ka­tos pro­ble­mos.

Pa­sak A. Nor­kaus, at­si­ran­da ne­rei­ka­lin­gu­mo, be­pras­my­bės jaus­mas.

Kaip pa­si­ruoš­ti, nu­si­teik­ti pen­si­jai, kad išė­ji­mas į ją ne­tap­tų skaus­min­ga pa­tir­ti­mi?

Psi­cho­lo­gas sa­ko, kad jei­gu yra ga­li­my­bė rink­tis, išei­ti į pen­si­ją rei­kė­tų ta­da, kai jau nė­ra jė­gų dirb­ti.

„Kaip ir kiek­vie­nam svar­biam žings­niui gy­ve­ni­me, taip ir šiam rei­kia ruoš­tis, ap­gal­vo­ti, kaip aš gy­ven­siu, kai ne­dirb­siu, ką veik­siu. Į išė­ji­mą į pen­si­ją ver­ta žiū­rė­ti kaip į ga­li­my­bių pra­džią: kaž­ko ne­ga­lė­jau da­ry­ti, nes rei­kė­jo ei­ti į dar­bą, da­bar jau ga­lė­siu“, – pa­ta­ria psi­cho­lo­gas.

Psi­cho­lo­gi­nis pa­leng­vi­ni­mas bū­tų išei­ti prieš pen­si­ją ato­sto­gų ir lik­ti ato­sto­go­se.

Vis­gi ne vi­sais at­ve­jais žmo­gus ga­li rink­tis, ka­da išei­ti į pen­si­ją. Pen­si­nio am­žiaus žmo­gus gal dar no­rė­tų ir tu­rė­tų jė­gų dirb­ti, bet jo pa­pra­šo­ma išei­ti iš dar­bo. Pa­sak psi­cho­lo­go, na­tū­ra­lu, kad žmo­gus jau­čia pyk­tį, nu­si­vy­li­mą dėl to, kad yra ne­be­rei­ka­lin­gas dar­be, ku­riam ati­da­vė gal­būt di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį.

Veik­lų yra

A. Nor­kus pa­ste­bi, kad kai ku­rie sen­jo­rai pui­kiai ge­ba panau­do­ti at­si­ra­du­sį lais­vo lai­ko per­tek­lių: ke­liau­ja, lan­ko Tre­čiojo am­žiaus uni­ver­si­te­tą, me­no ko­lek­ty­vus, įvai­rius bū­re­lius, drau­gi­jas, už­sii­ma rank­dar­biais, so­di­nin­kys­te, dar­ži­nin­kys­te, spor­tuo­ja, iš­moks­ta nau­do­tis tech­no­lo­gi­jo­mis ir bend­rau­ja su drau­gais ir gi­mi­nai­čiais iš vi­so pa­sau­lio „Sky­pe“, „Fa­ce­book“ ir ki­to­mis prie­mo­nė­mis.

Trau­kos cent­rais pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms tam­pa ir po­lik­li­ni­kos, vais­ti­nės, baž­ny­čia, ka­pi­nių lan­ky­mas, kur ga­li su­si­tik­ti su bend­raam­žiais ir pa­si­kal­bė­ti.

Sa­va­no­rys­tė – bū­das pa­si­jus­ti nau­din­gam, rei­ka­lin­gam, tik ne vi­si sen­jo­rai, pa­sak A. Nor­kaus, iš­drįs­ta tai iš­ban­dy­ti.

Su­dė­tin­giau yra se­niems žmo­nėms, ku­rie gy­ve­na ato­kiuo­se kai­muo­se, vien­kie­miuo­se, kur ma­ža pra­mo­gų, o ir ar­ti­miau­si kai­my­nai gal­būt už ke­lių ki­lo­met­rų.

„Džiau­giuo­si, kad at­si­ra­do „Si­dab­ri­nė li­ni­ja“, ku­rio­je dir­ba sa­va­no­riai, ir žmo­gus pa­skam­bi­nęs ga­li su jais pa­si­kal­bė­ti. Ga­lė­tų dau­giau bū­ti to­kių li­ni­jų, bet vis­kas re­mia­si į pi­ni­gus. Tad rem­ki­me jas, kol dir­ba­me ir už­dir­ba­me, nes mums atei­ty­je jos ir­gi pra­vers“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

A. Nor­kus sa­ko, jog gra­žu bū­tų, kad sen­jo­rus, ypač ne­ga­lin­čius išei­ti iš na­mų, lan­ky­tų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos. Se­no­liams rei­kia ne tik pa­gal­bos, bet ir bend­ra­vi­mo. Jis bū­tų nau­din­gas abiem pu­sėms: jau­ni­mas iš­girs­tų įdo­mių is­to­ri­jų, o sen­jo­rai su­lauk­tų dė­me­sio ir gal­būt pra­mok­tų nau­do­tis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Sa­vuo­se na­muo­se – ge­riau

Psi­cho­lo­gas sa­ko, kad yra trys se­nė­ji­mo ti­pai: pik­ta­sis, vi­suo­me­ni­nis ir už­da­ra­sis. Šio ti­po žmo­nėms bū­din­gas už­si­sklen­di­mas, jie ne­lin­kę ieš­ko­ti pra­mo­gų, bend­ra­vi­mo.

„Jei žmo­gus ge­rai jau­čia­si bū­da­mas už­si­da­ręs, ne­rei­kia per prie­var­tą jo trauk­ti iš na­mų“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Pa­sak A. Nor­kaus, dau­gu­mai se­nų žmo­nių la­bai svar­būs jo na­mai ir, kol įsten­gia, tu­rė­tų juo­se gy­ven­ti. Net jei pa­gy­ve­nęs žmo­gus neįs­ten­gia gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai, ge­riau pa­slau­gas teik­ti jo na­muo­se, nei per­kraus­ty­ti pas vai­kus ar į glo­bos na­mus.

„Bet koks per­kė­li­mas į ki­tą vie­tą le­mia, kad pra­stė­ja žmo­gaus svei­ka­ta, tiek fi­zi­nė, tiek pro­ti­nė. Tai ga­li pa­grei­tin­ti ir mir­tį“, – at­krei­pia dė­me­sį psi­cho­lo­gas.

Ka­da ver­tė­tų su­ne­rim­ti dėl se­no žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nės būk­lės?

„Kai at­si­ran­da dep­re­si­jos po­žy­mių, verks­min­gu­mas, už­si­tę­sia liūd­na nuo­tai­ka, kai kan­ki­na ne­mi­ga, ne­ri­mas. Ver­tė­tų pa­si­tik­rin­ti pro­fi­lak­tiš­kai, gal­būt nie­ko rim­to, o gal­būt rei­kės an­ti­dep­re­san­tų. Se­nat­vi­nė dep­re­si­ja ga­na pa­pli­tu­si“, – sa­ko psi­cho­lo­gas.

Kuo jau­nes­ni žmo­nės ga­li pa­dė­ti sen­jo­rams?

„Rei­kia keis­ti po­žiū­rį į se­nus žmo­nes. Tai di­de­lė so­cia­li­nė gru­pė ir ji tik di­dės. Tu­rė­tu­me jau da­bar pa­gal­vo­ti ir pa­si­rū­pin­ti, kad į svar­biau­sias įstai­gas ne­bū­tų sta­čių laip­tų, sun­kiai at­si­da­ran­čių du­rų, nes pa­dė­da­mi se­niems žmo­nėms, rū­pi­na­mės ir sa­vo pa­čių atei­ti­mi, sa­vo se­nat­ve“, – sa­ko A. Nor­kus.

„Kai ku­rie se­ni žmo­nės, kaip ir vai­kai, ne­su­lauk­da­mi pa­kan­ka­mai dė­me­sio, tam­pa pik­ti“, – sa­ko psi­cho­lo­gas Arū­nas Nor­kus.

Pa­sak A. Nor­kaus, se­nat­vė daž­nai sie­ja­ma su silp­nap­ro­tys­te, ta­čiau tai to­li gra­žu ne­tie­sa – dau­gu­ma se­nų žmo­nių yra la­bai pro­tin­gi, su­ma­nūs ir iš­ra­din­gi.

Šaltinis: skrastas.lt.