Paremti

Garbaus amžiaus palydovė – vienatvė aa+

Paskelbta: 2020-02-27 | Autorius: Ramunė Šulčienė
E. Blaževič / LRT nuotr. | Justina Belevičienė

Kartais visi pasijaučiame vieniši. Tačiau vyresnio amžiaus žmonių vienatvė kiek kitokia, ir ją įveikti gali padėti tik bendravimas.

„Socialiniai santykiai mums reikalingi kaip oras, dar reikalingesni jie vienišiems garbaus amžiaus žmonėms“, sako „Sidabrinės linijos“ medicinos psichologė Justina Belevičienė.

Pasak pašnekovės, nors vienišumo jausmui amžiaus ribos tikrai nėra, vyresni asmenys susiduria su tam tikrais sunkumais, kurie vienišumą gali labai padidinti. „Užaugus ir išsikrausčius iš namų vaikams, išėjus į pensiją, netekus antrosios pusės ir kitų giminaičių, vyresnio amžiaus asmenys gali pasijusti itin vieniši, atskirti, nebepriklausantys jokiai žmonių grupei. Tais atvejais, kai su artimaisiais palaikomi šilti ir artimi santykiai, vienišumo jausmas būna ne toks grėsmingas.Tačiau jeigu artimieji gyvena toli ar jų išvis nėra, itin svarbūs tampa santykiai su draugais ar kaimynais. Ir jų nebūtinai turi būti daug net vienas artimas draugas yra reikšmingas. Svarbiausia, kad tuose santykiuose būtų erdvės lygiaverčiams pokalbiams“, teigia bendravimo ir emocinės pagalbos linijos psichologė.

Kai šalia nieko nėra

Dažnai sakoma, jog gali būti tarp žmonių, bet vis tiek jaustis vienišas. J. Belevičienė taip pat pastebi, kad yra žmonių, kurie gali pavadinti save vienišais net ir gyvendami šeimoje.Tačiau yra ir tokių, kurie gyvendami vieni ir turėdami tik keletą artimųjų ar draugų jaučiasi laimingi ir nepatiria didelių emocinių sunkumų.

„Todėl, kalbant apie vienatvę, svarbu ne tiek fizinis, kiek emocinis aspektas. Už fizinį buvimą vienam daug skaudesnis yra jausmas, kad esi vienišas ir šalia nėra jokio žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti ar į kurį galėtum kreiptis pagalbos sunkiu momentu. O pats sunkiausias derinys kai žmogus yra vienas tiek fiziškai, tiek emociškai. Būtent tokie žmonės dažniausiai kreipiasi į liniją tie, kurie jaučiasi vieniši ir nori turėti su kuo pasikalbėti apie jiems rūpimus dalykus“, sako psichologė.

Vienų ir vienišų daugėja

Skaičiuojama, kad maždaug 3,5 mln. Didžiosios Britanijos gyventojų laukia vienišas gyvenimas be šeimos, draugų ir net kaimynų pagalbos. Lietuvos gyventojų surašymų duomenys rodo, kad mūsų šalyje taip pat sparčiai daugėja žmonių, kurie senatvėje gyvena po vieną. Pavyzdžiui, 1970 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo metu buvo 49 tūkst. 80 metų ir vyresnių gyventojų, o 2011 m. net 53,8 tūkst. 80-mečių ir vyresnių žmonių gyveno vieno asmens namų ūkiuose. Tai rodo, jog didėjo ne tik bendras 80 metų ir vyresnių asmenų skaičius, bet ir tų, kurie gyvena vieni.

Garbaus amžiaus žmonių tik daugėja, vadinasi, jie galėtų bendrauti tarpusavyje? Kaip taip nutinka, kad vyresnieji iškrinta iš socialinio gyvenimo? „Teoriškai senyvo amžiaus asmenys galėtų bendrauti tarpusavyje, tačiau realybėje tai nėra taip paprasta, kaip atrodo“, tvirtina psichologė J. Belevičienė.

Tarsi užburtame rate

Pašnekovės teigimu, nemažai vyresnio amžiaus asmenų sendami susiduria su tam tikromis sveikatos problemomis, kurios labai apriboja judėjimą. Negalėdami išeiti iš namų, lankytis renginiuose ar bendruose užsiėmimuose, senjorai netenka ir galimybės susipažinti bei pabendrauti su bendraminčiais. Tačiau tai ne vienintelis veiksnys, lemiantis mažėjantį bendravimą.

„Įvairūs išgyvenimai ir netektys, su kuriais neišvengiamai susiduria senstantis žmogus, gali sukelti tam tikrų psichologinių sunkumų: dažną liūdesį, greitą susierzinimą ir pyktį. Asmuo ima jaustis pažeidžiamas ir praradęs gyvenimo kontrolę. Be to, senstantis žmogus dažnai nerimauja dėl ateities, bijo prarasti savarankiškumą. Todėl dažnai ima svyruoti pasitikėjimas savimi užmezgant naujas pažintis, palaikant ryšį. Patirdamas tokius jausmus, žmogus dažnai užsidaro namuose, nebendrauja su kitais, nori būti vienas.Taip susiformuoja tarsi užburtas ratas dėl sunkių jausmų vyresnio amžiaus asmuo tampa labai uždaras, tačiau jo vienišumas skatina dar daugiau sunkių jausmų“, pasakoja J. Belevičienė.

Kaip buvo, taip ir liko

Kodėl sendami kai kurie vyresnio amžiaus žmonės tampa uždari, mažiau aktyvūs, o kiti, priešingai, nevengia veiklos, daug bendrauja? Psichologė aiškina, jog nemaža dalis to, kaip žmogus vertina savo senatvę, yra susiję su susiformavusiu charakteriu ir gebėjimu susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, sunkumais, stresu. Pavyzdžiui, jei žmogus visada buvo pasitikintis savimi, bendraujantis, jautėsi laimingas, neleido problemoms jo užvaldyti, greičiausiai ir vyresniame amžiuje toks išliks. Toks asmuo gali sėkmingai imtis aktyvių veiksmų, užkertančių kelią vienišumo jausmui. Tačiau jei žmogui visada buvo sunku išlikti geros nuotaikos, džiaugtis gyvenimu, įveikti iškilusias bėdas, tikėtina, kad ir susitaikyti su senatve bus sunkiau, ir įveikti atsiradusį vienišumojausmą gali būti nelengva.

„Tam, kaip žmogus vertins savo senatvę ir šio laikotarpio grėsmes, didelės įtakos turi ne tik jo būdas. Nepamirškime, kad svarbu ir paties žmogaus požiūris į senatvę. Jį lemia tai, kaip su garbaus amžiaus asmenimis buvo elgiamasi šeimoje ir kaip su jais elgiamasi visuomenėje. Tikėtina, kad matydamas, jog vyresnio amžiaus asmenys yra ne atstumiami, o gerbiami, pats žmogus bus linkęs drąsiau priimti šį naują gyvenimo etapą, o ne jo bijoti“, mano pašnekovė.

Kūnas ir emocijos – neatskiriami

Vienišumas neretai įvardijamas kaip senjorų sveikatą žalojantis veiksnys. Kodėl jausmai priskiriami prie tokių veiksnių? Pasak J. Belevičienės, emocinė savijauta labai susijusi su mūsų fizine sveikata.

„Žmogaus kūnas susijęs su emocijomis, jausmais, nuotaikomis. Kai žmogus serga, patiria skausmą, fiziškai jaučiasi blogai, tai atspindi ir jo nuotaika jis tampa liūdnesnis, irzlesnis, jam sunku bendrauti. Tačiau yra ir atvirkštinis ryšys patiriamos emocijos ir jausmai veikia žmogaus kūną. Tai nesunku pastebėti: patirdami gėdą jaučiame į veidą plūstantį karštį, liūdint spaudžia krūtinę ir gerklę, nerimas sukelia gausesnį prakaitavimą ir raumenų spazmus. Vienišumą patiriantis žmogus kartu išgyvena begalę neigiamų jausmų: bejėgiškumą, liūdesį, gėdą, kaltę. Jie yra nepaprastai sunkūs emociškai ir sukelia psichologinį stresą“, aiškina pašnekovė.

Vienatvės palydovai

Psichologė pasakoja, jog užsitęsęs stresas ir neigiamos emocijos ima varginti kūną: išsiskiria daugiau streso hormono, silpninančio imunitetą, mažinančio atsparumą širdies ligoms, bloginančio bendrą savijautą. Ilgai trunkančios neigiamos emocijos ir nerimas pradeda atakuoti žmogaus silpnąsias vietas  skrandį, žarnyną, kvėpavimo takus. Todėl padidėja virškinimo sutrikimų tikimybė, dažniau pradedama sirgti peršalimo ligomis.

Visgi pavojingiausia sveikatai vienatvės sukeliama liga, pašnekovės teigimu, yra depresija. „Kartu su depresija prasideda miego problemos, sutrinka apetitas, žmogus gali nustoti rūpintis savimi, imti vartoti daugiau alkoholio ar įvairių vaistų, gali net kilti minčių apie savižudybę. Tad galima pagrįstai teigti, kad daugeliu atvejų būtent gniuždanti vienatvė yra žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą bloginančių aplinkybių pradininkė“, – tvirtina J. Belevičienė ir primena, kad Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, jog vienišumas žmogui gali būti toks pat fiziškai žalingas, kaip per dieną surūkytos 15 cigarečių.

Trūksta ne pramogų

Dažnai kalbama, jog senjorams trūksta veiklų, ypač nemokamų. Tačiau kad ir kiek prieinamų renginių būtų, vargu ar tai gali užtikrinti, kad vyresni žmonės nesijaustų vieniši. Kaip pabrėžia psichologė, kur kas svarbiau už renginius yra visuomenės požiūris į vyresnius asmenis.

„Vienišumo jausmą dažnai itin sustiprina suvokimas, kad ne tik savo aplinkoje neturi su kuo atvirai pasikalbėti, bet ir jautiesi visuomenės nematomas. Gaila, kad senyvo amžiaus žmogus vis dar stereotipiškai laikomas niūriu, ligotu, piktu, nuolat besiskundžiančiu. Šis neigiamas įvaizdis formuoja nuomonę, kad toks asmuo yra našta visuomenei. Dėl to senstantis žmogus neretai junta diskomfortą, nevisavertiškumą, gėdą, nori atsiriboti. Tai skatina socialinę atskirtį atsiribojimą tiek nuo aplinkinių, tiek nuo visuomenės apskritai. Pati įdomiausia veikla ar renginys gali būti nemokamas, bet į jį vyresnio amžiaus asmuo neis, jeigu jaus, kad visuomenėje jam nėra vietos. Tad iš tiesų svarbu ne tik suteikti senjorams galimybę dalyvauti įvairiose veiklose nemokamai, bet ir siekti, kad jie nesijaustų atskirti, nepritampantys, nereikalingi ir neįvertinti“,  sako J. Belevičienė.

Klausti ir klausytis

Kaip artimieji vaikai, anūkai, draugai gali padėti įveikti vienišumą? Psichologės nuomone, geriausia, ką gali padaryti vyresnio amžiaus žmogaus artimieji  tai skirti jam nuoširdaus dėmesio ir laiko.

„Kalbant apie bendravimą, kiekybė, žinoma, svarbi. Tačiau kur kas svarbiau kokybė: kad bendravimas būtų šiltas, atviras, draugiškas. Svarbu vyresnio amžiaus asmenų pasiteirauti ne tik apie fizinę sveikatą, bet ir apie emocinę savijautą. Tai padaryti galima klausiant:„Kaip tavo nuotaika?“ ar „Kas tave šią savaitę nuliūdino, kas nudžiugino?“, „Kas vyksta tavo viduje?“ Taip pat svarbu, jog bendravimas būtų kuo labiau lygiavertis. Vyresnio amžiaus asmenis džiugina jausmas, kad jų nuomonė ir jausmai yra svarbūs, kad jie turi teisę patys priimti sprendimus. Dažnai vyresnio amžiaus žmonės nori pasidalyti prisiminimais apie praeitį, pasidžiaugti ankstesniais pasiekimais, įspūdį palikusiais įvykiais ir istorijomis. Stabdydami tokius pasakojimus artimieji, to visai nenorėdami, gali vyresnio amžiaus žmogų įžeisti, versti užsidaryti savyje, ir taip dar labiau krinta asmens savivertė. Todėl vaikams, kitiems giminaičiams svarbu kantriai išklausyti savo vyresnio amžiaus artimuosius, pasidomėti jų savijauta ir tiesiog būti šalia, kai jiems kils noras pasikalbėti apie užklupusius išgyvenimus ir sunkumus“, aiškina pašnekovė.

Našta būti nenori

Atrodo, jog ir patys senjorai galėtų būti aktyvesni, kviestis į svečius draugus ar giminaičius. Tačiau lengva mums, jaunesniems, kalbėti. O apie ką kalba patys senjorai? Ar užsimena apie tam tikrą gėdą, nenorą patiems inicijuoti bendravimą, nes bijo būti įkyrūs, trukdyti kitiems?

„Kai kurie į „Sidabrinę liniją“ paskambinę senjorai pasakoja, kad jiems sunku užmegzti ryšį, nes nesinori kitiems trukdyti, gaišinti jų laiko. Dėl anksčiau minėtų įvairių sunkumų, su kuriais susiduria senstantis žmogus, pasitikėjimas savimi menksta, asmuo gali jaustis nevertas kitų, jaunesnių ir visada užsiėmusių, laiko ir bendravimo. Be to, senjorams vis sunkiau spėti paskui sparčiai lekiantį pasaulį, stebėti taip staigiai besikeičiančias tendencijas. Todėl iš tiesų vyresnio amžiaus žmonės gali jausti gėdą, nenorėti inicijuoti bendravimo - atrodo, lengviau likti su savo sunkumais vieniems. Tačiau svarbu išdrįsti žengti tą pirmąjį žingsnį ir neleisti įsisukti užburtam vienišumo ratui. Kai kurie mūsų pašnekovai pasakoja, kad ilgai kaupė drąsą paskambinti į liniją ir susirasti bendramintį telefoninį draugą, tačiau yra labai laimingi, jog vis dėlto išdrįso ir dabar nebesijaučia tokie vieniši“, sukaupti drąsos ir žengti pirmąjį žingsnį skatina J. Belevičienė.


Šaltinis: „Savaitė“

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis