Paremti

Mirtis ir gedulas COVID-19 akivaizdoje – kaip įveikti jų baimę ir išgyventi netektį aa+

Paskelbta: 2021-01-30 | Autorius: Ramunė Vaičiulytė, „Sidabrinės linijos“ savanorė
Brigita Gelumbauskienė | Asmeninio archyvo nuotr.

Mirties ir gedėjimo temos priartėjo prie daugelio iš mūsų būtent dabar, kai visą pasaulį sukaustė koronaviruso (COVID-19) pandemija. Su ja susijusios netektys – itin skaudžios, o įvesti karantino ribojimai apsunkina ne tik atsisveikinimo su mirusiaisiais procesus, bet ir gedėjimą. Jį keičia ir vis labiau įsigalinti virtuali erdvė.

Kaip kalbėti ir priimti mirtį, kaip išgyventi netektį, ar įmanoma gedėti nuotoliniu būdu ir socialiniuose tinkluose, ko mirtis ir gedulas mus moko apie gyvenimą, – šiuos ir daugelį kitų klausimų nagrinėja „Sidabrinės linijos“ savanorė ir sveikatos psichologė Brigita Gelumbauskienė, rašoma organizacijos atsiųstame straipsnyje.

Gąsdina ne mirtis, o tai – kas šalia jos

Jei galvojate, kad apie mirtį galvoja, kalba ir jos bijo tik vyresnio amžiaus žmonės, klystate. Susidomėjimas šia tema kyla jau vaikystėje: tikriausiai ne vienas esame patys klausę ir ne kartą atsakę į klausimus vaikams, kas yra mirtis ir kas atsitinka, kai žmogus miršta.

„Mirties baimė visada gyvena šalia ir primena apie save tada, kai netenkame artimojo ar susiduriame su nepagydoma liga. Tuomet ji visu baisumu atsisuka į žmogų“, – sako B. Gelumbauskienė.

Ji neslepia, kad išties egzistuoja baimė prarasti save, išnykti, tačiau iš tiesų žmonės labiau bijo ne pačios mirties – juos gąsdina tai, ką tenka patirti ir išgyventi prieš mirtį. Tai – skausmas, agonija, rūpesčiai ir tapsmas našta artimiesiems.

„Kiekviena situacija yra individuali, bet visos jos rodo vieną tendenciją: žmogui yra brangus gyvenimas. Jis nori gyventi, pasveikti, būti su artimaisiais, matyti vaikus ir anūkus“, – teigia sveikatos psichologė.

Žmogus per gyvenimą miršta ne kartą

Vyresnio amžiaus ar nepagydomomis ligomis sergantys žmonės apie mirtį kalba drąsiau ir lengviau, nes dažniausiai ją priima kaip neišvengiamą patirtį. Toks išsikalbėjimas yra reikalingas – jis padeda „išleisti“ baimę ir įtampą, „pravėdinti“ susikaupusius jausmus.

B. Gelumbauskienės įsitikinimu, kiekvienas turėtume susimąstyti ne tik apie tai, kaip gyventi, bet ir kaip numirti, o abu šiuos procesus sieja dar vienas – mokymasis. „Mokėti gyventi reiškia ir mokėti numirti, juk mirtis yra gyvenimo dalis“, – sako ji, pridurdama, kad mirtis žmogaus gyvenime nėra tik fiziologinė – per gyvenimą mes nuolat treniruojamės ir mokomės mirti.

Pavyzdžiui, menopauzę išgyvenanti moteris mokosi mirti kaip mama, išėjęs iš darbo žmogus miršta kaip tos įstaigos specialistas, bet atgimsta kitur ir t.t. „Mes nuolat išgyvename tam tikrų vaidmenų, etapų mirtį, o ir kiekviename tame etape rasime ir dalykų, kurie yra nebūtinai numirę, bet tik apmirę“, – teigia specialistė.

Gedulas matuoja žmonių ryšį

Pastebima, kad kalbėti apie mirtį sudėtinga dėl to, kad tai kelia nemalonius jausmus, primena išgyventas stiprias emocijas, susijusias su artimiausių žmonių netektimis, gedulu. O jis glaudžiai susijęs su žmonių santykiais: kuo stipresnis ryšys siejo žmones, tuo labiau išgyvenama netektis. Tai paaiškina, kodėl pačius giliausius jausmus išgyvena moterys, gyvenime patyrusios vaikų netektį.

Pasak B. Gelumbauskienės, vidutiniškai gedulas trunka iki 2 metų, kartais – ilgiau. Psichologinėje literatūroje nurodyta, jog sveikas gedėjimas trunka iki 1metų. Per tą laiką žmogus išgyvena – paeiliui ir nebūtinai – penkis etapus: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.

„Sveika ir reikalinga išgyventi visus etapus, nesveika užsibūti kuriame nors viename etape per ilgai“, – sako specialistė, pridurdama, kad net ir neigimas, netekties nepripažinimas šioje grandyje atlieka svarbią – amortizavimo – funkciją, taip apsaugodamas sielą nuo didelio nerimo, aštrių pojūčių ir likimo smūgių.

Kiekviena siela turi imunitetą

Tai, kad žmogų užvaldė gedulas ir jam reikia pagalbos dažnai signalizuoja ne tik jo depresyvios nuotaikos ir apatiška būsena, bet ir namuose įrengti altorėliai, mirusiojo daiktų sureikšminimas ir net dažnas kapų lankymas. „Gedėjimas gali būti įvairus, tačiau jis neturi užsitęsti ir veikti žmogaus gyvenimo. Mirusįjį reikia atsiminti, tačiau jis turi leisti gyvam žmogui gyventi savo gyvenimą“, – teigia psichologė.

Ji įsitikinusi, kad padėti į gedulą įklimpusiam žmogui galima ir be primygtinio siūlymo apsilankyti pas specialistus, nes kaip ir kiekvieno mūsų organizmas, taip ir siela, turi savo imunitetą ligoms.

Vizitas pas specialistą gali padėti tik tuo atveju, jei žmogus pats jaučia poreikį ir nori pasikalbėti, nusiraminti, „pamatuoti“ savo gedėjimo būseną. Kitais atvejais labai svarbu, kad aplink esantys žmonės taptų atrama ir, ištiesę pagalbos ranką, jos nepaleistų: reguliariai bendrautų ir būtų su gedinčiuoju tol, kol šis atgaus gyvenimo džiaugsmą.

Koronavirusas ir virtualizacija keičia gedėjimą

Paprastai natūraliai įvykusią netektį žmonės išgyvena kiek lengviau, labiau susitaikę su ja nei ta, kuri ištinka netikėtai – dėl ligos, auto įvykių ir kitų priežasčių. O ką jaučia netektis išgyvenantys žmonės per pandemiją?

B. Gelumbauskienė teigia, kad pasaulį apėmusi pandemija ir su ja susiję karantino apribojimai apsunkino gedėjimą. Netektį išgyvenantys žmonės šiuo periodu neturi galimybės atsisveikinti, paskutinį kartą pamatyti, paliesti, dažnu atveju, ir atvykti išlydėti mirusįjį, o tai veikia psichologiškai.

Tad natūralu, kad gedėjimas, kaip ir daugelis kitų dalykų, šiuo metu vyksta nuotoliniu būdu ir dažnai keliasi į socialinius tinklus, kurių vaidmuo šiame procese dvejopas. Nieko bloga, kai žmogus tik paskelbia netekties faktą, bet riba peržengiama, kai šis faktas apipinamas smulkiomis detalėmis ir aprašymais.

„Rašymas į socialinius tinklus gali būti traktuojamas kaip noras išsikalbėti, išleisti savo nerimą, pyktį, liūdesį, neviltį, pasimetimą, tačiau tuo pačiu nereikia pamiršti, kad labiausiai įsitraukę į socialinius tinklus yra patiklūs, jautresnės psichikos žmonės, kuriuos tokia informacija gali bauginti ir kelti paniką“, – sako specialistė, pabrėždama, kad netektis ir gedėjimas yra pakankamai intymios temos, kuriomis dalintis su visu pasauliu nerekomenduojama.

Mirtis ir gedėjimas ne tik atima, ir duoda

Beje, mirtis ir gedulas – kad ir kokie skausmingi bebūtų – tam tikra prasme mus ir ugdo. „Jie sukrečia, supurto ir padeda pamatyti tai, ko dažnai nematome gyvendami kasdienėmis, įprastomis sąlygomis“, – pabrėžia B. Gelumbauskienė.

Jos įsitikinimu, dažnai netektį patyręs bei gedulą išgyvenęs žmogus geba atsisukti į gyvenimą, save bei į savo aplinką pažiūrėti kitaip: atsirinkti, kas yra prasminga ir kas ne, keisti savo mąstymą, įvertinti laiką, branginti aplinkinius žmones.

„Tad tam tikra prasme tai yra dovanos, kurias pamatyti ir įvertinti nelengva, bet labai svarbu“, – apibendrina psichologė.

Vienišus ir panašiomis temomis norinčius pasikalbėti senjorus kviečiame skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20.

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis