Paremti

Telefoniniai draugai vyresnio amžiaus žmonėms tirpdo vienišo vilko jausmą aa+

Paskelbta: 2016-05-22 | Autorius: Rugilė Audenienė
© 123rf.com | Senoliai

Telefoninis draugas vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms, o ateityje – ir nacionalinė pagalbos telefonu linija, padedanti išspręsti gyvenimiškas situacijas. Garbaus amžiaus žmonėms siūlantys bendrauti su savanoriais, kurie reguliariai paskambins pasidomėti, kaip sekasi, entuziastai nori 50 tūkst. Lietuvoje po vieną gyvenančių senjorų suteikti progą kalbėtis. Ir ne vien su jaunimu – vyriausia kitą savaitę pradedančios veikti nemokamos telefono linijos „Sidabrinė linija“ savanorė yra 70-ties metų.

„Linksmiau, kai vis pasišneki, o tai gyveni kaip vilkas. Sakau, ir kalbėti kitaip galiu pamiršti. Labiausiai ryte norėčiau pasikalbėti, nes vis atsikeliu ir apsiverkiu“, – atvirai kalba 85 metų vilnietė Stefanija, kuri dėl sveikatos beveik neišeina iš buto ir neturi kam išsipasakoti.

Lietuvoje visuomenė sensta sparčiausiai Europoje, statistika rodo, kad jau 2030 metais kas trečias šalies gyventojas bus vyresnis nei 60-ties metų amžiaus. Pagal garbaus amžiaus žmonėms sudarytas gyvenimo sąlygas šalis užima tik 63-ią vietą iš 96-ių indekso „Global AgeWatch“ tyrime dalyvavusių šalių. Vien Vilniaus mieste panašiai kaip ponia Stefanija vienatvę tarp keturių būsto sienų patiriančių žmonių yra tiek, kad pasiūlius pasikalbėti jie sustoja į eilę.

Draugystės telefonu idėja – iš Didžiosios Britanijos

„Mano manymu, kiekviena šeima Lietuvoje galėtų turėti po vieną seną žmogų, kuriam paskambina kartą į savaitę, pakalbina jį dešimt, penkiolika minučių. Tam nereikia ypatingų mokslų, išsilavinimo. Norisi skleisti ne kvietimą savanoriauti, o išbandyti kitokį gyvenimo būdą“, – apie savo idėją kalbėjo linijos įkūrėja Kristina Čiuželienė.

Socialinė draugystės ir bendravimo telefonu paslauga, kuri pirmiausia bus prieinama Vilniuje gyvenantiems vyresnio amžiaus žmonėms, jau porą metų veikia Didžiojoje Britanijoje. Išanalizavę šį sėkmingai prigijusį sumanymą ir gavę anglų „Silver Line“ leidimą, labdaros fondą turinti lietuvė kartu su vyru ėmėsi jį pritaikyti Lietuvoje. Anglai pastebėjo, kad vienu šūviu pavyko nušauti du zuikius: suteikti progą vyresnio amžiaus žmonėms išsikalbėti, ir pritraukti į telefoninę liniją darbuotis jų bendraamžius, kurie pasijuto svarbūs ir reikalingi. Panašiai vyksta ir mūsų šalyje – savanorių komandoje nemažai 50 – 70 metų amžiaus žmonių.

„Mes kol kas nepriimame įeinančių skambučių, anglai tai jau daro, jie įkūrė ir tarnybą, kuri senyvo amžiaus žmones nukreipia į padėti galinčias tarnybas, konsultuoja. Jie sakė, kad prieš porą metų neturėjo informacinės linijos, į kurią paskambinęs vyresnis žmogus galėtų pasiteirauti, gauti aktualių nuorodų apie paslaugas, tam tikrų situacijų sprendimo būdus. Akivaizdu, kad Lietuvoje to irgi nėra, nepaisant to, kad esame informacijos visuomenė – sudėtinga internete rasti reikiamą, patikimą, vyresnio amžiaus žmogui skirtą informaciją.

Anglai net žengė antrą žingsnį ir oficialiai bendradarbiauja su ligoninėmis, bendruomenės pagalbos centrais, gali perjungti skambutį, jei mato, kad žmogui reikia pagalbos ar tam tikros paslaugos. Mes irgi sieksime eiti tuo keliu“, – pasakojo K. Čiuželienė.

Bendradarbiaudama su Vilniaus miesto socialinės paramos centru, „Sidabrinės linijos“ komanda užmezgė ryšį su centro darbuotojų lankomais vyresnio amžiaus žmonėmis. Tie, kurie panoro bendrauti telefonu su jiems patikusiu savanoriu, jau rikiuojasi į eilę – pasirodo, sostinėje pagyvenusių ir garbaus amžiaus miestiečių tiek, kad visiems skirti dėmesio linijos savanorių pajėgos kol kas per menkos. Bendravimo procesas vyks taip: naudojant virtualų skambučių centrą iš anksto sutartu laiku vienas iš dvylikos apmokytų savanorių susisieks su pašnekovu ir kalbėsis apie jam rūpimus dalykus. Nei skambinantysis, nei atsiliepęs nežinos vienas kito adreso, telefono, tik vardus, pokalbiai bus įrašomi. Tokios taisyklės sukurtos atsijoti galimus sukčius.

Tiesa, jeigu savanoris ir jo kalbinamas žmogus per keletą mėnesių užmegs tvirtesnį ryšį ir norės susitikti gyvai, tokią galimybę jie turės. Savanoris baigs savo veiklą „Sidabrinėje linijoje“ ir galės susitikinėti su pašnekovu akis į akį.

Insultą patyrusi 80-metė ieško panašią patirtį turinčio pašnekovo

Vyresni žmonės įgyja daugiau laiko pokalbiams, bet jų aplinkoje ima trūkti tiek pat laiko turinčių ir panašiais džiaugsmais ar rūpesčiais gyvenančių pašnekovų. „Anglai akcentavo, ir Lietuvoje tai pasitvirtino, kad nepaisant to, jog daugelis senolių turi vaikus ir artimuosius, yra temų, apie kurias ne visada gali su jais kalbėtis. Emocinis santykis su artimaisiais ne visada teigiamas, ilga šeimos istorija užblokuoja žmones aptarti tam tikrus dalykus.

Viena močiutė kurį laiką gyveno su savo vaikais, paskui grįžo į savo butą. Pasakojo, kad kai pas juos gyveno, jie net neužeidavo į kambarį, paduodavo valgyti, pasirūpindavo, bet beveik nesikalbėdavo. Ji jautėsi nereikalinga“, – prisiminė K. Čiuželienė.

Pasitaiko ir kitokių istorijų – 80-ties sulaukusi moteris, atsigaunanti po insulto, turinti rūpestingų draugių, sūnų, anūką, giminaičių, norėtų pabendrauti su pašnekovu, kuris taip pat yra patyręs insultą. Kita senjorė apsidžiaugė, sužinojusi, kad gali pasikalbėti su linijos savanore, kuri, kaip ir ji pati, yra vegetarė. Su amžiumi, pastebi specialistai, žmonių poreikiai darosi individualesni, todėl bus stengiamasi parinkti tokius savanorius pokalbiams, kurių patirtys, pomėgiai atlieps vyresniųjų norus.

Tirpdys nereikalingumo jausmą

Visi dvylika pirmųjų linijos savanorių, konsultuojami psichologų, baigė keturių valandų kursus, kaip bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis telefonu. Kai kuriems tai padėjo geriau suprasti, kad gyvenimas nesibaigia nei 50-ties, nei 80-ties. Viena savanorė, dirbanti vaikų darželyje, išvedusi juos į lauką skinti gėlių, dabar pasiūlo jų puokštes padovanoti sutiktiems seneliams. Toks paprastas dėmesys laimi gražų žmogišką ryšį.

Ateityje linijos kūrėjai norėtų stiprinti ir palankesnį institucijų, įstaigų požiūrį į vyresnio amžiaus žmones. „Šiandien tarnybų, paslaugų vyresniems žmonėms Lietuvoje gal ir nėra mažai, bet vis dėlto darbuotojų, visuomenės požiūris kartais būna atsainus. Jeigu senas žmogus ateina vienas, dažnai dėmesio gauna minimaliai arba šalto, jeigu jį lydi jaunesnis žmogus – tada, žiūrėk, viskas labai neblogai susidėlioja.

Mes visi esame truputį pasąmonėje tuos žmones nurašę, kartais galvojame, kad neverta tiek dėmesio į juos investuoti, bet turime gražių pavyzdžių, kurie įkvepia pagalvoti, gal visgi esame neteisūs“, – sakė viena „Sidabrinės linijos“ kūrėjų.

Pradėjusi savo veiklą, ji patyrė, kad paprasti gyvenimiški dalykai, kuriuos puikiai tvarkome, kol mums nėra 80-ties, vėliau gali tapti tikru iššūkiu. Todėl vyresniems piliečiams labai reikia pagalbos pasiekti jiems reikalingas paslaugas. „Pagalbos reikia įvairios, pavyzdžiui, žmogus nori sudaryti trišalę laidojimo sutartį, jis gyvena visiškai vienas, ir nori būti ramus, kad numiręs negulės bute penkias dienas. Kitai močiutei reikia mankštos į namus, jinai gali susimokėti, bet nemoka pati susirasti kineziterapeuto, nes nežino, kuo pasitikėti, bijo, kad apvogs. Trečiai reikia parduoti sodą, ji viena to padaryti nesugeba. Tai visiškai paprasti, gyvenimiški dalykai, kuriuos tam tikrame amžiuje atlikti darosi sudėtinga ir, deja, nėra sisteminės pagalbos valstybiniu mastu, kuri užtikrintų saugumo jausmą, kad per laiką man padės.

Kalbu ne apie labdarą – taip, 20 proc. senyvo amžiaus žmonių gyvena ties skurdo riba, bet tuo rūpinasi kitos organizacijos. Mums norėtųsi plėsti pokalbių, konsultacijų, informacijos idėją“, – pasakojo K. Čiuželienė.

Prieš pradėdami ieškoti savanorių, kurie kalbėtųsi su vyresnio amžiaus pašnekovais telefonu, ji su bendraminčiais išanalizavo situaciją šalyje ir pamatė, kad daugiausia pagalbos teikiama vaikams, gyvūnams, seneliai lieka nuošalyje. Šį nereikalingumo jausmą visuomenėje ištirpdyti siekianti jauna moteris pati kuria gerus emocinius ryšius su garbaus amžiaus žmonėmis. Pokalbių telefonu projektas – savotiška duoklė jau išėjusiam seneliui, su kuriuo vaikystėje siejo itin gera emocinė bendrystė.

Kartu su savo vyru organizaciją „M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas“ įkūrusi K. Čiuželienė įsitikinusi, kad asmeninė patirtis gali parodyti geriausią kelią padėti kitiems. Pirmąjį gerą darbą abu padarė norėdami atsidėkoti Santariškių klinikoms – nupirko Vaikų ligoninės Naujagimių intensyvios terapijos skyriui širdies ir kraujagyslių pokyčių stebėjimo sistemą, kitokios geresnei neišnešiotų naujagimių gyvenimo kokybei reikalingos įrangos. Dabar jiems norėtųsi kokybiškesnį padaryti ir vienišų, neturinčių su kuo pasikonsultuoti vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą.


Šaltinis: alfa.lt.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt