Paremti

Vienišiems senjorams – vaistas nuo vienatvės aa+

Paskelbta: 2016-08-26 | Autorius: Audinga Satkūnaitė

Pašnekovų poros derinamos

Nuo birželio Lietuvoje pradėjo veikti draugystės ir bendravimo telefonu linija, skirta garbaus amžiaus žmonėms. Viena iš „Sidabrinės linijos“ idėjos autorių ir iniciatorių Kristina Čiuželienė neabejoja, kad empatiškas pokalbis gali paguosti, nuraminti, grąžinti pasitikėjimą, sudominti ar netgi paskatinti ryžtis ilgai atidėliotiems veiksmams.

Linija veikia visoje Lietuvoje teritorijoje, todėl ja gali naudotis net atokiuose kampeliuose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės. Nors telefoninio draugo ieško vos keli panevėžiečiai, tačiau K. Čiuželienė tiki, jog ateityje jų bus kur kas daugiau.

„Sidabrinėje linijoje“ dirba 38 savanoriai, kai kurie jų turi ne vieną pašnekovą, su kuriuo bendrauja kas savaitę.

„Savanorystės darbu vadinti nereikėtų. Tai veikiau gyvenimo būdas. Savanoris yra laisvas apsispręsti, kiek žmonių jis gali ir nori pašnekinti“, – „Sekundei“ sakė K. Čiuželienė. Šiuo metu bendrauja apie 40 porų, nors užsiregistravo per 80 senolių, tačiau dar ne visi turi norimą pašnekovą.

„Sidabrinės linijos“ iniciatorė neslepia, kad suformuoti poras yra nelengva užduotis. Vienas pagrindinių pašnekovų ieškančių žmonių pageidavimų yra vyresnio amžiaus savanoriai. Pasak K. Čiuželienės, dauguma prisiregistravusiųjų laikosi nuomonės, kad su panašaus amžiaus žmogumi jie turės daugiau bendrų interesų ar patirčių. Tačiau pageidavimų tenka išgirsti įvairių: vieni nori bendrauti tik su dailiosios lyties atstovėmis, kiti – atvirkščiai. Treti ieško bendraminčių ir savo patirtimi nori pasidalyti su tremtyje buvusiu žmogumi. Pasitaiko ir tokių, kuriems svarbus politinių ar religinių pažiūrų suderinamumas ar kad žmogus būtų iš tos pačios profesinės srities.

„Svarbu parinkti tokį žmogų, su kuriuo pokalbis būtų įdomus ir malonus, kad tarp bendraujančiųjų telefonu užsimegztų ryšys. Žinia, kad su bet kuo bendrą kalbą rasti yra sunku. Net ir tų, kurie ypatingų pageidavimų neturi, mes klausiame, ką jie dirbo ar kuo domisi“, – kalbėjo K. Čiuželienė.

Pasak jos, tarp savanorių yra vos vienas jauno amžiaus vyras. Tačiau jis su savo vyresnio amžiaus pašnekovu puikiai bendrauja – jų pasauliai itin sutapo.

Pokalbis gali trukti ir dieną

Vyresnio amžiaus pašnekovas ir savanoris susisiekti patys negali. Jie yra sujungiami per virtualią telefoninę stotelę. Pirmiausia iš anksto suderinamas abiem pusėms patogus pokalbių laikas ir kokiu dažnumu jie nori bendrauti. Tada į savanorio aplinką yra įkeliamas skambučių grafikas, pagal kurį vyksta bendravimas. Jis bėgant laikui gali būti ir koreguojamas. Skambinančiojo asmeniniai duomenys nėra atskleidžiami. Savanoris netgi nemato pašnekovo telefono numerio.

Pokalbio laikas nėra ribojamas, tačiau rekomenduojama, kad truktų ne ilgiau nei pusvalandį ar keturiasdešimt minučių. Tačiau jei skambinusysis pageidauja, gali kalbėti ir visą dieną. Iki šiol yra pasiektas 78 minutes trukusio pokalbio rekordas.

„Rekomendaciją teikiame tik dėl to, kad gerokai vyresnio amžiaus pašnekovui gali būti per sunku sutelkti dėmesį ilgesnį laiką. Sunkumų gali kelti ir sveikata. Svarbu, kad savanoris atkreiptų dėmesį į tai, kad kalba su garbaus amžiaus žmogumi, ir atsižvelgtų, ar tikrai pašnekovas nori tęsti pokalbį“, – pabrėžė K. Čiuželienė.

Savanorių tikslas nėra asmeninė draugystė, o bendravimas ir ryšio palaikymas. Jeigu žmogui reikalinga papildoma pagalba, apie kurią informuoja savanoriai, tuo netrukus pasirūpinama.

Kai kuriuos skambinančius gąsdina tai, jog visi pokalbiai yra įrašomi. K. Čiuželienė ramina, jog jų nėra kasdien klausomasi, tai bus daroma tam tikrų nesusipratimų ar konfliktų atveju.

Pašnekovės teigimu, ar pora yra sėkmingai suporuota ir ar jų bendravimas tęsis, dažniausiai paaiškėja jau po pirmojo pokalbio. Iš 40 porų 7 bendravimą nusprendė nutraukti. Tokio veiksmo iniciatoriai yra telefoninio draugo ieškotojai. „Nebūna taip, jog po penkių pokalbių man kas nors paskambintų ir pasakytų, man nusibodo ir nebenoriu“, – tvirtino moteris. Didžioji dauguma savanorių yra vilniečiai, keletas jų yra Kaune. Greitu metu prie jų ketina prisijungti pora žmonių iš Kupiškio, kur savižudybių skaičius siekia rizikingą ribą.

Tuščių vilčių nesuteikia

Garbaus amžiaus žmonės gali bendrauti ne tik su savanoriais, bet ir tarpusavyje. Tokiu atveju virtuali telefono stotelė juos sujungia sutartu laiku, sutartą dieną.

Tarp besiregistruojančiųjų pokalbiams yra nemažai vyrų. K. Čiuželienė neslepia, kad moterys dažniausiai ieško kokybiško ir prasmingo pokalbio, o vyrai – moteriškos kompanijos. „Jie nori pradėti bendrauti, kalbėtis, bet galima įžvelgti ir tai, jog ieško ir gyvenimo draugės ar pagalbininkės. Nė viena moteris man neprisipažino, jog siektų asmeninės draugystės“, – sakė pašnekovė.

„Sidabrinės linijos“ iniciatorė visuomet draugystę norinčius užmegzti asmenis įspėja, jog jie gali būti suporuoti su kitokių lūkesčių turinčia moterimi. Visuomet pasiteiraujama, ar toks bendravimas jiems yra priimtinas. Nė vienam vyrui nėra suteikiamos tuščių vilčių.

K. Čiuželienė tvirtina, jog kai kuriems aktyvesnį gyvenimą gyvenantiems ir namie nesėdintiems vyresnio amžiaus žmonėms nepatinka, kad pokalbiai vyksta pagal grafiką. Pokalbio dalyviai savo bendravimą gali perkelti į realią erdvę.

„Visus perspėjame, kad mes tų žmonių nepažįstame, apie juos neturime oficialių duomenų: nei adresų, nei pavardžių. Galų gale mums žmogus gali pasakyti bet ką. Bendraujančiai porai mes primename, kad jie gali dalytis asmeniniais duomenimis, bet už tai patys prisiima atsakomybę“, – kalbėjo K. Čiuželienė.

Vyriausiai savanorei – 71-eri K. Čiuželienė sako, kad senjorai džiaugiasi, jog pagaliau yra atkreiptas dėmesys į pagyvenusį žmogų, kuris ir senatvėje nori jaustis reikalingas. Senoliai su diskriminacija susiduria kiekvieną dieną – parduotuvėje, banke ar kitur.

Pasak moters, nė vienas skambinantysis nekalba apie mažas pensijas ar sunkią ekonominę būklę. Visi jiems paskambinę senoliai labai myli gyvenimą, mėgsta bendrauti ir dar patys galėtų padėti kitiems rasti gyvenimo džiaugsmą ir norą gyventi. Didžioji dalis prisiregistravusių žmonių turi aukštąjį išsilavinimą ir gyvenę aktyvų gyvenimą. Nemažai jų turi po kelis vaikus, anūkų ir netgi proanūkių, tačiau turintys minčių, kuriomis su giminaičiais negalintys pasidalinti.

K. Čiuželienė neslepia, kad pasigendama tų, kurie išgyvena tikrąją vienatvę. Vos keletas žmonių neturi vaikų ir jų artimųjų ratas yra labai siauras.

„Savyje užsidarę tikrieji vienišiai mums neskambina. Galbūt jie neturi poreikio bendrauti. Turbūt jie pakankamai gerai jaučiasi vieni ir net nepagalvoja apie tai, kad galėtų su kuo nors pasikalbėti“, – svarstė K. Čiuželienė.

Vyriausiai „Sidabrinės linijos“ savanorei 71 metai. K. Čiuželienės manymu, jai ši veikla padeda jaustis reikalinga bei pakelia savivertę. Šiuo metu yra 17 nesuporuotų žmonių, kai kuriems jų pašnekovo suradimas prilygtų stebuklui.

Vienas senolis siekia perduoti savo žvejybos patirtį, o moteris iš Zarasų pageidauja kalbėtis su rusakalbe savanore, nes nenori pamiršti kalbos. Tačiau rusakalbės savanorės yra paklausios ir turinčios po du tris pašnekovus. „Šiuo metu laisvų savanorių nėra. Jie yra greitai išgraibstomi. Turime laukimo sąrašą, į kurį įrašyti dar neapsisprendę žmonės. Kai kurie prie mūsų gali prisijungti rudenį, grįžę iš užsienio“, – tikisi linijos iniciatorė.

Žvelgiama į ateitį Lietuvoje tokių socialinių paslaugų iki šiol niekas neteikė, tačiau kitose Europos Sąjungos valstybėse tai daroma jau seniai. Panaši tarnyba ne vienerius metus veikia Didžiojoje Britanijoje, iš kurios ir perimta idėja, pritaikyta mūsų šalyje. Didžioje Britanijoje veikia emocinės paramos linija, tad vyresnio amžiaus žmonės į ją gali skambinti bet kuriuo paros metu ir pasikalbėti su vis kitu savanoriu. Tik vėliau britai ėmėsi modelio žmones poruoti su tuo pačiu savanoriu.

„Mes pradėjome iš kitos pusės: nuo nuolatinio pašnekovo, o vėliau planuojame įsteigti emocinės paramos liniją, į kurią paskambinus būtų galima išlieti emocijas, nuoskaudas ar neviltį. Šiuo atveju svarbiausias savanorio vaidmuo būtų išklausyti ir emociškai palaikyti skambinantįjį, o ne vien draugiškai pasišnekučiuoti“, – kalbėjo K. Čiuželienė.

Ji sako, kad senyvo amžiaus žmonės linkę bendrauti su tuo pačiu žmogumi, nes tai jiems suteikia saugumo. Didžiojoje Britanijoje nėra poruojami du garbaus amžiaus žmonės, nors tarp savanorių yra senolis, kuriam šiuo metu yra 91-eri. "Sidabrinės linijos“ iniciatorė neslepia, jog jų tarnyboje vyresnio amžiaus savanoriai taip pat yra laukiami, tačiau mūsų šalyje, kitaip nei Didžiojoje Britanijoje, retas 70-metis geba naudotis internetu.

„Mes, kaip tarnyba, rūpinamės dviejų žmonių sujungimu į liniją. Todėl taip išeina, kad abu yra pašnekovai ir nė vienas iš jų nėra aktyvioji pusė“, – akcentavo K. Čiuželienė.

Svarbus gyvas bendravimas

Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis pastebi, kad vyresnio amžiaus žmonės jaučia didelį poreikį bendrauti, nes daugumą senatvė sekina bei vargina. Jų tarnyba taip pat vykdo kelias programas, kurios yra orientuotos į bendravimą.

„Kai mūsų savanoriai senoliams pristato į namus šiltą maistą, juos vyresnio amžiaus žmonės sunkiai išleidžia, nes nori pabendrauti, pasidalyti savo mintimis. Savanoris dažnu atveju būna vienintelis žmogus, kuris juos aplanko“, – „Sekundei“ tvirtino E. Bingelis.

Jis palaiko „Sidabrinės linijos“ idėją, tačiau mano, kad bendravimas turėtų būti skatinamas ne tik telefonu, nes senoliams dažnai yra svarbus gyvas bendravimas. Vyresnio amžiaus žmonėms reikia kuo daugiau erdvių, kurios suteiktų galimybę jiems išeiti iš namų ir pabendrauti tarpusavyje.

„Kuo daugiau organizacijų ir institucijų pagyvenusius žmones turėtų raginti nebūti tarp keturių sienų. Tarp Vilniaus ir kitų didesnių miestų daugiabučiuose gyvenančių žmonių yra tokių, kurie ištisus metus neišeina iš savo buto“, – tvirtino ilgą bendravimo praktiką su vyresniais žmonėmis turintis E. Bingelis.

Generalinis sekretorius neslepia, kad yra tokių, kurie neturi noro išeiti iš namų ir prie jų yra sunku priartėti. Neretai senoliai į maltiečius, norinčius jiems atvežti maisto, žiūri įtartinai ir nenoriai juos įsileidžia į savo erdvę. Kai kuriuos reikia ilgai įtikinėti. Todėl, jo manymu, tarp pagyvenusių žmonių būtų sunku rasti tokių, kurie inicijuotų bendravimą telefonu patys.

E. Bingelis mano, kad bendravimo su vyresnio amžiaus žmonėmis tradicija pirmiausia turi būti formuojama šeimos rate. Jo manymu, jaunuolius iki 18 metų dažnai kamuoja brandaus amžiaus žmonių baimė. Kai kurių senolių sudėtinga gyvenimo istorija tampa tarsi skydu, kuris juos skiria nuo kitų žmonių, todėl norint bendrauti su tokiais žmonėmis reikia užsitarnauti jų pasitikėjimą.

„Nėra vieno rakto, kuris atrakintų visus vyresnio amžiaus žmones, ir jų ant vieno kurpalio negalima mauti. Tačiau kiekvienam galima rasti temą, aplinką ar kompanioną, kuris jį prakalbintų“, – pabrėžė vyras.

Nedžiuginanti statistika

  • 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje artėja prie 30 procentų.
  • Vos 5 procentai vyresnio amžiaus žmonių turi apmokamą veiklą.
  • 20 procentų visų namų ūkių sudaro tik pagyvenę žmonės, iš kurių kone pusė namų ūkiuose gyvena vieni.
  • 20 procentų pagyvenusių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos;
  • Prognozuojama vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje yra 82 metai.

Šaltinis: Sekundė.

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt