Paremti

Savanorystė „Sidabrinėje linijoje“ kuria draugišką senatvei Lietuvą aa+

Paskelbta: 2018-11-19 | Autorius: Jurgita Jacovskienė

Paklauskime aplinkinių, kas yra savanoris? Greičiausiai išgirsime atsakymą, jog tai žmogus, savo noru ir neatlygintinai atliekantis įvairias visuomenei naudingas veiklas. Apie savanorišką pagalbą girdime iš̌ visuomeninių organizacijų, įvairių paramos akcijų̨. Savanoriai neretai įsitraukia ir į kitą socialinę, aplinkosaugos, bendruomenių̨ veiklą. Tai rodo, kad keičiasi supratimas apie savanorišką veiklą –vis mažiau žmonių galvoja apie savanorystę kaip apie priverstinį neatlygintiną  darbą ir vis daugiau jų supranta, kad tai yra gerbtina visuomenei naudinga veikla, atliekama savo noru ir, svarbiausia, yra naudinga pačiam savanoriui. Savanorystė „atlyginama“ pamatiniais ir labai paprastais gyvenimo dalykais – šypsena, dėkingu žvilgsniu, kas ir yra tikroji dovana. Iš tikrųjų̨ gebėjimas dalytis dėmesiu ir būti naudingam, parodyti, kad žmogus, kuriam reikia pagalbos, yra svarbus – tai esminės vertybės, pripildančios žmogaus gyvenimą̨. Dar daugiau, dalyvaujant savanoriškoje veikloje mokomasi, įgyjama naujų patirčių, stiprinami gebėjimai. 

Skaičiuojama, kad Lietuvoje šiuo metu savanorystės veiklą yra deklaravę daugiau kaip 8 600 piliečių, pasirašiusių savanorystės sutartis su 1547 organizacijomis. Jei nori padėti kitiems ir pasidalyti gerumu, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad visiškai nebūtina jokia organizacija. Juk savanoriška veikla gali būti daroma nepastebimai, nesiviešinant ir neieškant partnerių. Tad gali kilti klausimas, kam savanoriui reikalinga organizacija? Nors noras padėti kitam slypi kone kiekvieno žmogaus širdyje, tačiau šį̨ vidinį impulsą̨ įgyvendinti be organizacijos pagalbos gali būti nelengva – kur du stos visuomet daugiau naudos. Organizacija reikalinga ir tam, kad būtum tikras, jog net nutraukus savanorystę tavo globojama sritis ar asmuo nebus paliktas – už jį atsakinga taps organizacija.

Viena iš savanoriškos veiklos principais besiremiančių iniciatyvų yra „Sidabrinė linija“. Tai nemokama draugystė ir bendravimas telefonuvienišiems garbaus amžiaus žmonėms. Ši veikla padeda susirasti telefoninį draugą, su kuriuo galima reguliariai kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti. 

Kodėl žmogui toks svarbus bendravimas? „Sidabrinės linijos“ savanore dirbanti psichologė, Vilniaus Universiteto docentė Rūta Sargautytė, remdamasi mokslininkų, tyrinėjančių senėjimo psichologiją išvadomis teigia, kad psichologinė savijauta visais amžiaus tarpsniais yra labai svarbi fizinės sveikatos dalis. „Visi kraštai turi savo „jaunystės eliksyrą“, neva užtikrinantį ilgą ar nesibaigiančią jaunystę. Ir nors tokio eliksyro, žinoma, nėra, senatvę, anot mokslininkų, lengva ir laiminga padaro keli dalykai – tai sąlyginai gera sveikata, bendravimo ratas, fizinis protinis ir aktyvumas bei iššūkių suteikianti aplinka,“ – mintimis dalinasi R. Sargautytė. 

Anot sociologų, įsitraukimą̨ į savanorišką̨ veiklą lemia ne vien individualūs savanorio motyvai, bet ir visuomenės požiūris bei savanoriavimo tradicijos šalyje. Lietuvoje savanorystė siejama su jaunatvišku entuziazmu. Tačiau kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad amžiaus ribos egzistuoja tik mūsų mintyse. Tarkim, Švedijoje, kur savanoriškoje veikloje dalyvauja apie 50 % gyventojų, tipinis savanoris – tai vidutinio amžiaus, išsilavinęs, profesinėje aplinkoje gerai įsitvirtinęs asmuo, turintis vaikų ir gaunantis vidutines  pajamas. 

Šiame kontekste džiugu pripažinti, kad požiūris pradėjo keistis, ir dabartinėje Lietuvoje kelią skinasi labiau europietiškas, modernus supratimas apie savanorystę. Tokius teiginius patvirtina ir „Sidabrinės linijos“ savanorių amžius: didžiausią grupę kaip įprasta Lietuvoje sudaro 20-29 metų amžiaus savanoriai, nedaug nuo jų atsilieka ir dešimtmečiu bei dviem vyresni. O pastaruoju laiku stebime tendenciją, kad į paramos garbaus amžiaus žmonėms veiklą įsitraukia vis daugiau 50+ amžiaus savanorių. Štai 66-erių savanorė Vitalija iš Šiaulių prisipažįsta sužinojusi apie „Sidabrinę liniją“ kurį laiką svarstė, kurį vaidmenį pasirinkti – savanorio ar pašnekovo. Pati būdama jau senjore apsisprendė būti savanore. Šiam sprendimui įtakos, kaip ji pripažįsta, turėjo ne tik pačios vienišumo jausmas, bet ir supratimas, kad nebeturėdama aktyvios darbinės veiklos dar galėtų savo patirtį realizuoti visuomenei prasmingoje veikloje.

„Sidabrinė linija“ kviečia dalyvauti savanoriškoje veikloje visus, kurie neabejingi garbaus amžiaus žmonių bendravimo poreikiui, ieško savirealizacijos galimybių, nori pasidalinti savo žiniomis ir sukaupta patirtimi. Savanoriu gali tapti kiekvienas ne jaunesnis nei 18 metų amžiaus bet kokios profesijos ir išsilavinimo žmogus. Svarbiausia – nuoširdus noras padėti kitiems. Kartu kurkime draugišką senatvei Lietuvą. 

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt