Paremti

Kristina ir Marius Čiuželiai: „Senolių svajonė – turėti pokalbių draugą“ aa+

Paskelbta: 2019-04-26 | Autorius: Jūratė Bratikienė
Asmeninio archyvo nuotr. | Kristina ir Marius Čiuželiai

Prieš beveik trejus metus Kristina ir Marius Čiuželiai, padovanoję Lietuvos senjorams nemokamą draugystės ir pagalbos telefonu paslaugą „Sidabrinė linija“, tikėjosi praskaidrinantys vienišų, bendravimo išsiilgusių senolių kasdienybę. „Šiandien jau daugiau nei tūkstantis garbingo amžiaus žmonių turi su kuo pasidalyti savo nusivylimais ir džiaugsmais“, – šypsosi K. Čiuželienė.

Kaip kilo mintis sukurti liniją bendravimo stygių jaučiantiems vyresnio amžiaus žmonėms?

Su vyru galvojome, ką galėtume pasiūlyti senjorams, ko Lietuvoje jiems labiausiai trūksta. Supratome, kad norime senoliams, kurių bendravimo ratas yra susiaurėjęs, suteikti galimybę rasti bendraminčių, tų, kurie išklauso, palaiko, trokšta pabendrauti. Juk yra ir ligotų žmonių, tokių, kurie sunkiai juda, sėdi namuose, kuriems patiems sunku išspręsti bendravimo klausimą. „Sidabrinė linija“ – galimybė saugiai užmegzti santykį su kitais žmonėmis, su jais bendrauti, dalytis patirtimi, įspūdžiais, žiniomis.

Kodėl nusprendėte padėti būtent seneliams, o ne, pavyzdžiui, našlaičiams ar beglobiams gyvūnams?

Čia labiau mano vyro Mariaus nuopelnas. Jis pasidomėjo statistika ir pamatėme, kad daugiausia žmonės aukoja gyvūnų organizacijoms, nemažai – vaikams, o paskutinėje vietoje atsiduria garbingo amžiaus žmonės. Tad nusprendėme orientuotis į tuos, kurie sulaukia mažiausiai paramos. Kurdami fondą, mes aukojome ir savo lėšas, buvome pasirengę šiai veiklai atiduoti savo laiką.

Kokios jūsų asmeninės gyvenimiškos patirtys, susijusios su garbingo amžiaus žmonėmis?

Kai nusprendėme gilintis į šią sritį, natūraliai atsigręžiau į savo vaikystę, kai gyvenau su seneliu. Mintimis grįžusi į tuos metus, galvojau apie tai, kaip senelis mane, tuomet dar vaiką, praturtino ir ko jam labiausiai reikėjo iš mūsų. Su juo praleisdavau daug laiko, todėl išliko virtinė gražių prisiminimų. Manau, kad tie šilti mūsų pokalbiai ir padėjo man užaugti tvirta, savimi pasitikinčia asmenybe. Tad bendravimas, žmonių santykiai man visada buvo labai svarbūs (šypsosi).

Su Mariumi pradėję domėtis, ką kitos pasaulio šalys siūlo senjorams, atradome Didžiojoje Britanijoje veikiančią „Sidabrinę liniją“, o tai labai paspartino ir mūsų lietuviško projekto įgyvendinimą.

Ar anglai noriai dalijosi su jumis sava patirtimi?

Jie savo projektą pradėjo dvejais metais anksčiau nei mes. Jų „Sidabrinės linijos“ pradžia buvo gana sėkminga, tad gavome daug ir labai koncentruotos informacijos. Anglai mielai sutiko mus priimti ir pasidalyti sava patirtimi, o tai mums padėjo išvengti klaidų kuriant lietuvišką projektą. Jo pradžia – greita, sklandi, gerai žinojome, ką reikia daryti ir ko geriau vengti. Buvo labai svarbu sužinoti, kaip idėją realizuoti techniškai, kad abi bendraujančios pusės būtų saugios. Gyvename laikais, kai viskas taip atvira ir neapsaugota, todėl mums atrodė gana svarbu žmonėms užtikrinti saugumą, patikimumą ir konfidencialumą. Be to, sužinojome, koks svarbus yra žmonių suderinamumas, kai ieškoma pokalbių draugo. Juk ryšys tarp žmonių užsimezga ne todėl, kad jie tiesiog nori bendrauti, o dėl to, kad jie turi daug bendrų dalykų, juos domina panašios temos, pomėgiai, jie turi panašių interesų. Didžiosios Britanijos specialistai pateikė daug vertingų patarimų, pasidalijo metodikomis. Mūsų troškimas – kad žmonės bendrautų ilgai, sėkmingai ir kad bendravimas džiugintų. Kiek dabar tenka girdėti, sugebame gana sėkmingai visa tai įgyvendinti. Žmonės kartais net pajuokauja: „Nežinau, kokiais burtais jūs ten užsiimate, bet taip pataikėte surasti bendravimo draugą...“ Rinkdami žmogui bendramintį, vadovaujamės ir aiškiais kriterijais, ir šeštuoju jausmu (šypsosi). Išsamus pokalbis su žmogumi visada suteikia daug informacijos, padeda suprasti, koks pašnekovas jam labiausiai tiktų.

Kuo patys labiausiai didžiuojatės dirbdami šį atsakingą darbą?

Mums didžiausia laimė yra tai, kad vis sulaukiame naujų senolių ir naujų savanorių skambučių. Žmonių skaičius nuolat auga. Sudėtinga atsakyti, kaip jis turėtų didėti toliau, nes labiau orientuojamės į projekto tęstinumą, pastovumą, į saugų finansavimo užtikrinimą. Labai daug gerų iniciatyvų Lietuvoje miršta vien todėl, kad nesulaukia finansavimo.

Ar skaičiuojate, kiek senolių jūsų dėka surado bendraminčių, su kuriais gali reguliariai pabendrauti?

Nuo veiklos pradžios mums paskambino daugiau nei 1500 žmonių. Tiesa, ne visi skambinusieji norėjo bendrauti toliau, kai kuriems prireikė tiesiog informacijos, pagalbos ar vienkartinio pokalbio. Būna, kartais seneliai nesugeba greitosios pagalbos išsikviesti, tad paskambina mums ir to paprašo. Bet daugiau nei tūkstantis žmonių bendrauja ir toliau. Kai kuriems esame suradę ir kelis pašnekovus. Yra žmonių, kurie nori kiekvieną dieną su kuo nors pasikalbėti, o ne kartą per savaitę. Vis dėlto standartinis pokalbių dažnumas – vienas kartas per savaitę. Metodika pasiskolinta iš Didžiosios Britanijos, nes, pasak specialistų, vienas kartas per savaitę nustatytas ne šiaip sau – tai yra saugus laikotarpis, per kurį žmogaus gyvenime nutinka kas nors naujo, prisikaupia įvykių, minčių. Be to, per tiek laiko jau spėjama išsiilgti pokalbių draugo. Per dažnas bendravimas kartais priveda prie greito išsisėmimo. Tad savaitinė metodika daugeliui pasiteisina.

Galima spėti, kad dažniausiai jums skambina moterys, ieškančios žmogaus, su kuriuo galėtų reguliariai pasikalbėti.

Atspėjote. Statistika rodo, kad senyvo amžiaus sulaukusių moterų Lietuvoje yra daugiau nei tokio pat amžiaus vyrų. O iš jaunesnių mūsų senolių, kuriems yra 60–70 metų, vyrai paprastai dar turi žmonas.

Mums dažniausiai skambina 60 metų ir vyresni, tačiau yra ir daugiau nei 50 metų amžiaus žmonių, turinčių negalią. Prieš porą savaičių sulaukėme skambučio iš antro šimtamečio žmogaus. Vienas, su mumis išbuvęs apie metus, jau išėjo iš gyvenimo. Dabartinė 101 metų moteris – labai guvi ir jai norisi su kuo nors pasikalbėti, nes, kaip sako senolė, jai labai liūdna ir neturi su kuo pabendrauti tada, kai visi namiškiai išeina į darbus.

Į „Sidabrinę liniją“ žmonės kreipiasi ne tik norėdami susirasti pokalbių draugus, bet ir tuomet, kai prireikia kokios pagalbos?

Mūsų pagrindinė pagalba yra ta, kad suteikiame galimybę bendrauti, pasikalbėti telefonu, bet, jei žmonės labai susibičiuliauja ir turi vidinį norą susitikti, niekas nedraudžia to daryti. Tada jau asmeniškai tariasi dėl susitikimo. Turime tokių porų ir ne tik mišrių. Per mūsų liniją susipažįsta bendrų pomėgių turinčios moterys ar panašiai mąstantys senoliai vyrai. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad tie žmonės turėtų su kuo pasikalbėti telefonu. Fizinės pagalbos neteikiame, tačiau, jei reikia, nusiunčiame žmones į partnerius – kitas organizacijas, kurios gali padėti.

Turime ir porą psichologių, kurios kiekvieną savaitę bendrauja su vienu ar keliais žmonėmis. Psichologės pas mus taip pat dirba savanoriškai. Dažniausiai jų prireikia staigios netekties ar pasunkėjusios ligos atvejais. Kai nelaimė užklumpa labai netikėtai, ne kiekvienam paprasta susidoroti su emociniu krūviu, ypač tuomet, kai esi visiškai vienas ar kai neturi palaikymo šeimoje. Turime ir dvasinę konsultantę, kuri su senoliais bendrauja gyvenimo prasmės klausimais, padeda jiems darniai išgyventi gyvenimo pabaigos tarpsnį. Kai žmonės pajunta ateinančią mirtį, užplūsta dvejonės, nerimas, o tai labai kankina. Dvasiniai pokalbiai padeda tokį laikotarpį išgyventi ramiau.

Kiek iš viso turite savanorių?

Beveik 450. Kone kiekvieną dieną pas mus užsiregistruoja po naują savanorį. Nė vienas nelieka be veiklos. Įspėjame, kad bendravimas bus ne tik pramoga, kad laukia ir atsakingas darbas.

Pas mus savanoriauti labai patogu, nes galima net kojos neiškelti iš namų – kalbėtis telefonu juk įmanoma sėdint namuose ar parke ant suoliuko. Tie, kurie ateina dirbti savanoriais, jaučia norą būti reikalingi. Jaunesni siekia pabendrauti su vyresnės kartos atstovais, kurie taip pat gali labai praturtinti jų pasaulėžiūrą. Jaunimas džiaugiasi, kad, bendraudami su senoliais, jie atranda save, susigrąžina pasitikėjimą savimi. Vyresni žmonės dalijasi įdomiomis istorijomis, prisiminimais, supurtančiais jaunus žmones, verčiančiais į pasaulį pažvelgti kitomis akimis, griaunančiais daugybę stereotipų, išlaisvinančiais iš kompleksų. Tiesa, daugelis senolių irgi turi stereotipą – galvoja, kad su jaunimu neras bendros kalbos. Bendraujant jis taip pat sėkmingai griūva. Yra metodika, kaip senoliams pažadinti norą kalbėtis su jaunais žmonėmis.

Iš kokių Lietuvos regionų senolių į jus kreipiasi daugiausia?

Bene daugiausia besikreipiančiųjų – iš didmiesčių, tačiau skambina ir tie, kurie gyvena vienkiemiuose, mažuose miesteliuose. Didesniuose miestuose ryšiai tarp žmonių šaltesni – visi skubame, lekiame, daug dirbame, nelieka laiko pabendrauti... Be to, didmiesčiuose vyresni žmonės nesijaučia saugūs, o „Sidabrinės linijos“ ryšys kaip tik ir kuria tą saugumo jausmą.

Ar laikui bėgant Lietuvoje keičiasi požiūris į vyresnio amžiaus žmogų?

2015 m., kai labiau atkreipėme dėmesį į seno žmogaus pasaulį, buvo praktiškai nekalbama apie senjorus. Vyravo siaubinga nuomonė, kad neverta investuoti į senus žmones, nes jie vis tiek greitai mirs. Šiandien jau garsiau kalbama apie tai, kad jie turi teisę į orų gyvenimą, kad reikia skirti lėšų ir senjorams. O tai, kokiu greičiu šis traukinys judės toliau, priklauso nuo mūsų visų.

Ar tai, jog esate apdovanoti Šv. Kristoforo statulėle, jums reiškia, kad einate teisingu keliu?

Apdovanojimas turbūt reiškia tai, jog mūsų visuomenė jau supranta, kad senatvėje žmonės lygiai taip pat nori jaustis laimingi, reikalingi, gerbiami. Kita teigiama apdovanojimo pusė yra ta, kad daugeliui jis kelia pasitikėjimą, padeda apsispręsti dėl paramos, paskatina prisidėti prie gerų darbų. Tai nėra apdovanojimas man ar mano šeimai, tai – apdovanojimas mūsų senoliams, kurie dalyvauja projekte. Ne taip svarbu tie, kurie vysto projektą, svarbiau tie, kurie jame dalyvauja. „Sidabrinėje linijoje“ didelis garbingo amžiaus žmonių būrys susijungė su jaunimu, vertinančiu senolių išmintį ir gyvenimišką patirtį.

Kristina, koks jūsų didžiausias troškimas einant šiuo keliu?

Norėčiau, kad visi Lietuvoje taptume draugiškesni vyresnio amžiaus žmonėms, kad išmoktume sąmoningai, iš visos širdies gerbti ir vertinti kiekvieną senolį už jo gyvenimą ir išmintį, dėl kurios esame jauni ir kupini galimybių. Visada sakau, kad be seno nebūtų jauno, o jaunas irgi pasens. Tas ratas nepertraukiamas. Jei gyvenimo ratą sukarpome, jei jauniems atiduodame daugiau nei seniems, tuomet sugriauname pasaulio pusiausvyrą. Labai trokštu, kad ta pusiausvyra grįžtų į mūsų visuomenę ir kad senas žmogus mums būtų mielas, gražus ir žydintis.

„Vos prieš kelerius metus vyravo siaubinga nuomonė, kad neverta investuoti į senus žmones, nes jie vis tiek greitai mirs. Šiandien jau garsiau kalbama apie tai, kad jie turi teisę į orų gyvenimą.“


Šaltinis: zmones.lt

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt