Pokalbiai vaikus moko gyvosios istorijos aa+

Kaune dirbantis Karalienės Mortos mokyklos tikybos mokytojas Jonas Tamulis sugalvojo kaip apjungti savo dėstomą dalyką su jaunimo savanorystės tradicijų ugdymu: jo pamokų metu vaikai skambina „Sidabrinės linijos“ pašnekovams ir, stengdamiesi gražiuoju susitarti, kuris pradės pokalbį šįkart, kiekvieną savaitę semiasi gyvos išminties bendraudami su senoliais.

„Sidabrinės linijos“ ir mokyklos draugystė prasidėjo dar pavasarį vienos klasės pokalbiais su itin entuziastinga ir charizmatiška p. Daiva. Rudenį prie projekto prisijungė dar daugiau klasių ir dar vienas pašnekovas – buvęs dėstytojas panevėžietis p. Vilius. Šiandien jau dešimt skirtingų klasių yra susipažinusios su pašnekovais ir kiekvieną savaitę, pokalbių metu, pasak mokytojo, paliečiant pamokos temą mokiniai bando „irtis vis gilyn į gelmę“. Kiekvieną savaitę su senoliais bendrauja vis kita klasė. Pašnekovai kitoje telefono laido pusėje tikina, kad toks intensyvumas jų nevargina, o priešingai – vaikų smalsumas suteikia energijos visai dienai. 

Mokytojas tikina, kad ne tik jis, bet ir mokiniai yra labai patenkinti tokio formato pamokomis. Pokalbiuose vaikai atranda kartų bendradarbiavimo ir dalinimosi svarbą, susipažįsta su visai kitokiu pasauliu: ponia Daiva pasakoja apie į Sibirą ištremtus artimuosius, ponas Vilius prisimena apie šešių kilometrų kasdienes keliones pėsčiomis į mokyklą. Pedagogas džiaugiasi, kad šių pokalbių dėka jaunoji karta turi galimybę mokytis gyvosios istorijos, o ne vien tik užrašytosios istorijos vadovėliuose. Pašnekovo Viliaus dėka mokiniai sužinojo kas yra radistai ir kokios yra Vėlinių tradicijos. Pirmų klasių mokiniai nustemba išgirdę kiek jų pašnekovams metų. 80 ar 70 metų atrodo tiek daug, kad žmogus, kuris tiek sulaukia, septynmečių akimis jau atrodo kaip didvyris. Jiems taip pat įdomu kokius augintinius turi ar yra turėję jų pašnekovai, ką veikia laisvu metu. Antrų klasių moksleiviai taip pat domisi kuo senoliai užsiima, kokie jų draugai, kokie buvo vaikystės žaislai. Pokalbiuose su senoliais ir diskusijose po jų mokiniai atranda, kad žaisti galima su bet kuo, tereikia originalaus požiūrio į aplink esančius daiktus.

Trečių, ketvirtų ir penktų klasių moksleiviai jau nebijo paliesti ir rimtesnių temų: vienišumo, šeimos, gyvenimo prasmės, pašaukimo. Vienintelis sunkumas, pasak mokytojo, su kuriuo jis susiduria yra judrių vaikų kartais nesėkmingos pastangos ilgiau išlaikyti dėmesį.

J. Tamulis pasitelkdamas kūrybiškumą ir technologijas džiaugiasi, kad būdami skirtingose Lietuvos vietose, visi galime jaustis esą vienoje klasėje ar viename kambaryje ir pasimėgauti abi puses apdovanojančiais pokalbiais.