Marius Čiuželis: pavojinga klaidingai galvoti, kad tave jau žino visa rinka aa+

„Geriausių projektų konkursuose dalyvauja žmonės, siekiantys laimėti, o laimėtojai traukia laimėtojus – iš to gimsta naujos partnerystės ir projektai juda pirmyn. Pasižymėjus geriausių projektų konkurse, gerokai išauga vykdomų projektų žinomumas ir pasikeičia darbuotojų, partnerių, rėmėjų, klientų požiūris bei pačių projektų rengėjų savivertė, ir tai nereikalauja didelių investicijų“, – pasakoja labdaros ir paramos fondą įkūręs verslininkas Marius Čiuželis.

M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas jau ketvirtus metus vykdo senjorams skirtą projektą „Sidabrinė linija“. Pernai ji pavergė žmonių širdis su projektu „Žmogui reikia žmogaus“ – ne atsitiktinai šis projektas iškovojo pirmą vietą geriausių projektų konkurse „PR Impact Awards“. Šiemet šio konkurso geriausieji bus paskelbti birželio 12 dieną.

M. Čiuželis mato kelias apčiuopiamas naudas, kurias nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) suteikia dalyvavimas geriausių projektų konkursuose.

Padidina žinomumą

Pirma, prisistatydamos geriausių projektų konkursuose nevyriausybinės organizacijos padidina savo žinomumą, kas vykdant socialinę veiklą itin svarbu.

„Virdamas savo sultyse ir darydamas kasdienius darbus savo siauroje srityje gali pradėti klaidingai manyti, kad tiek pat, kiek ir tu, apie tave žino ir visa rinka, visuomenė, potencialūs naudos gavėjai ar rėmėjai. Dažnai tai būna labai klaidingas suvokimas, todėl NVO turi išnaudoti bet kokią galimybę prisistatyti viešai kuo didesnei ir įvairesnei auditorijai. Nebūtinai savo tikslinei, bet kuo plačiau. Komunikacijos konkursai tam idealiai tinka“, – pataria M. Čiuželis.

Randa rėmėjų

Antra, dalyvavimas konkursuose yra ir „savanaudiškas naudos siekimas“, nes laimėtojai traukia laimėtojus. Maža to, jie traukia ir norinčius laimėti, norinčius būti su laiminčiais. Todėl dalyvaujantieji konkurse sukasi tarp žmonių, kuriems svarbi pažanga, geresni rezultatai, asmeninis augimas ir tobulėjimas.

„Dalyvavimas konkurse ir, idealiu atveju – pergalė, gali atverti naujų pažinčių, partnerysčių ir bendradarbiavimo rėmimo srityse. Reikia turėti labai daug vidinės stiprybės, kad remtum „iš pašaukimo“ arba „iš idėjos“ – aukojimo kultūra Lietuvoje, deja, dar vystosi ir aukojimas ar socialinių projektų rėmimas nėra tapę visuotine „norma“.

Mūsų visuomenė tai daro labai „progiškai“ – prieš Kalėdas, vis dažniau paskirdama GPM paramą, atsitikus kokiai ekstremaliai situacijai ir pašaukus nuomonės formuotojams“, – vaizdą piešia M. Čiuželis.

Nevyriausybinės organizacijos vien iš to neišgyvena, todėl žinomumas, laimėjus konkursą, padeda atrasti kelią į žymiai platesnį ratą geros valios žmonių, įmonių ir organizacijų, norinčių vienaip ar kitaip prisidėti prie NVO vykdomos veiklos.

Komunikuoti netradiciškai, „be graudenimo“

Žinoma, norint dalyvauti konkursuose, reikia turėti ką parodyti. M. Čiuželio patarimas NVO vadams – pagalvoti, kaip savo komunikaciją ir rinkodarą kurti netradiciškai. Tada lengviau būti pastebėtam ir užsitikrinti nemokamą naujienų srautą žiniasklaidoje.

„Mūsų atveju „netradiciškai“ reiškia – komunikuoti be gailesčio, graudenimo, apeliacijos į neigiamus ar negatyvius dalykus, tokius kaip liūdesys, skurdas, skausmas, traumos, tragedijos ir panašiai. Suprantu, kad tai „perka“ ir tokiu būdu galima pritraukti daug dėmesio – iš gailesčio, atjautos, kaltės.

Tačiau mes savo komunikaciją norime sieti su pozityvu – „draugiška šalis senatvei“, „100 metų kartu“, „žmogui reikia žmogaus“, atsisakydami ilgą laiką mūsų šalyje galiojusios klišės, kad senas – tai vien tik „biednas“, piktas, niūrus ir bambantis. Juk senatvė – ne liga, kurią privalu gydyti, o natūrali ir neišvengiama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis“, – atskaitos tašką kuriant „Sidabrinės linijos“ komunikaciją apibūdina M. Čiuželis.

Konkursas – pasitikrinimas, ar eini teisingu keliu

Jis mano, kad plačiai ir sėkmingai įgyvendinti socialines kampanijas, kurios išryškina šviesiąją senatvės pusę, yra kur kas didesnis iššūkis nei „įprastinę“ kampaniją. Pirmiausia dėl to, kad NVO komunikacija ir rinkodara dažniausiai kuriama pro bono arba už simbolinę kainą. Taip pat dėl to, kad socialinių projektų kūrybos procese gana sunku idėjas pateikti be veidmainiavimo, nešabloniškai, nuoširdžiai ir įtikinamai.

„Tas „kitoks“ turinys, kampas, požiūris kelia daug diskusijų organizacijos viduje – ar visuomenė supras? Ar mūsų tikslinės auditorijos supras, priims, pripažins? Neretai reikia daug drąsos ir net kieto užsispyrimo, kad realizuotume idėją iki galo nepaslysdami ant „suįprastėjimo“ ribos. Ir tam reikia visų kampanijoje dalyvaujančių pusių tikėjimo – kūrybos, realizacijos, viešųjų ryšių.

Todėl dalyvaudamas konkursuose noriu išgirsti, kaip mūsų idėjas ir realizacijos kokybę vertina platesnė rinkodaros ir komunikacijos profesionalų bendruomenė. Tai savotiškas pasitikrinimas – ar einame teisingu keliu, ar pavyko, o jei taip – kam gi nemalonu būti įvertintam?“, – klausia M. Čiuželis.

„Minkšti“ paskatinimai šildo darbuotojus

Pagalvoti, kokiuose geriausių projektų konkursuose gali dalyvauti organizacija, verta kiekvienam vadovui. Dalyvavimas konkursuose ir TOP3 įvertinimas įvairiose kategorijose motyvuoja, vienija, stiprina komandą, įkvepia žmones naujiems dideliems darbams.

„Aš kaip vadovas noriu, kad visi darbuotojai, savanoriai didžiuotųsi savo darbu ir mūsų organizacija. Bet kokia sėkmė bet kokiuose konkursuose juos užveda, suteikia stiprybės, įkvėpimo, pasididžiavimo, naujų jėgų antplūdį – tuomet galima padaryti dar daugiau, greičiau, žioti plačiau.

Juk žmonės čia ateina dirbti „iš idėjos“, ne dėl pinigų, tad tokie „minkšti“ paskatinimai ir organizacijos darbo įvertinimai yra be galo svarbūs“, – pripažinimo geriausių projektų konkursuose poveikį įvardina M. Čiuželis.

Šaltinis: delfi.lt/m360