Paremti

Kaip susidraugauti su nerimu? aa+

Paskelbta: 2020-07-01 | Autorius: Nijolė Linionienė

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, vėl atvėrusia duris įvairiausiems renginiams, įvyko mokymai „Sidabrinės linijos“ savanoriams. Juose dalyvavo trys dešimtys žmonių (daugiausia – Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto klausytojų), jau turinčių didesnės ar mažesnės patirties šioje kilnioje veikloje. Apie „Sidabrinę liniją“ veikiausiai girdėjo ne vienas, o kiek ir kas naudojasi jos paslauga, kaip tai veikia? 

„Sidabrinė linija“ – Kristinos ir Mariaus Čiuželių labdaros ir paramos fondo, įsteigto 2014 metais, veiklos rezultatas. Trumpai ji apibūdinama taip: „Tai nemokama draugystės, bendravimo ir pagalbos telefonu paslauga garbaus amžiaus žmonėms“. Tiems, kas jaučiasi vienišas ar tiesiog norėtų turėti pašnekovą, su kuriuo galėtų pasidalinti savo rūpesčiais bei nerimu dėl vienų ar kitų dalykų, tereikia užsiregistruoti telefonu 8 800 80020 ir laukti, kol iš gausaus savanorių būrio bus paskirtas pašnekovas. Kelerių metų praktika Lietuvoje parodė, kad projektas iš tiesų įsisiūbavo – dabar šalyje su „Sidabrinės linijos“ savanoriais bei specialistais bendrauja beveik pusketvirto tūkstančio garbaus amžiaus žmonių, tarp pašnekovų yra užsimezgę gražių draugysčių.

Analizuojant praėjusių bei ankstesnių metų veiklą pastebėta, kad besikreipiantiems labiausiai trūksta nuoširdaus ir draugiško, nuolatinio ryšio – ieškoti pašnekovo telefonu ryžtamasi norint sulaukti dėmesio, pasiguosti, išsakyti rūpesčius, o ir šiaip – norint būti išklausytam, ginantis nuo nuobodulio. Ne vienas yra pabrėžęs, kad jau pokalbio laukimas pakelia nuotaiką, atitraukia nuo niūrių minčių. Paaiškėjo, kad peržengę 70-mečio slenkstį jaučiasi labiau prislėgti už nors ir nedaug jaunesnius, gyvenantys kaime – laimingesni už miestiečius... Tipinės „Sidabrinės linijos“ pašnekovės – 70–80 metų gana aukšto išsilavinimo našlės, turinčios vaikų, tačiau gyvenančios vienos mieste. (Galima pasvarstyti ir apie tai, kad būtent jos aktyviausiai ieško paramos bei pagalbos.) Beje, tarp savanorių irgi dauguma moterys. Minėta analizė taip pat atskleidė, kad mažiau nei pusė pašnekovų visą laiką bendravo su tuo pačiu (parinktu) savanoriu, maždaug tiek pat keitė jį bent kartą ar du, kai kam surasti pokalbių draugą buvo sudėtingiau...

Į mokymus Marijampolėje susirinkusios moterys taip pat turi įvairių ir įdomių patirčių, jomis šio seminaro metu irgi buvo dalijamasi. Tačiau šių mokymų tikslas – suteikti pačioms savanorėms kuo daugiau žinių, kurias galėtų panaudoti tiek pokalbių metu, tiek padėti sau. Nes anaiptol ne kiekvienas pokalbis būna lengvas ar kasdieniškai paprastas. Tad medicinos psichologė Justina Belevičienė plačiai gvildeno temą sąlyginiu pavadinimu „Kaip susidraugauti su nerimu?“ Ji akcentavo, kad apskritai nerimas nėra blogis, nes jis mus tarsi paruošia dar didesniam blogiui – panikos atakoms. „Atsikratyti nerimo, jį panaikinti nėra gerai – tai gresia sprogimu. Turime su juo susidraugauti.“ Viešnia pasakojo, kaip išmokti atsipalaiduoti, „įžeminti“ panikos ataką bei daug kitų naudingų dalykų. Mokymuose dalyvavo ir patirtimi dalijosi projektų vadovė Gileta Kierienė ir savanoriškos veiklos koordinatorė Ieva Čerbulėnienė.


Šaltinis: „Suvalkietis

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis