Paremti

Karantinas atidengė užslėptus emocinius skaudulius: jaunimui – nerimas dėl ateities, o senjorams iššūkiu tapo net skambutis vaikams aa+

Paskelbta: 2020-09-23 | Autorius: Jurga Bakaitė, LRT.lt
Senjorai / E. Blaževič / LRT nuotr.

„Vaikai pabuvimui kartu skiria mažiau tęstinio laiko, pasirūpina fiziškai: atvažiavo, maisto atvežė, namus sutvarkė, o aš vis tiek lieku vienas. Tai emocinė vienatvė“, – apie sunkumus, kuriuos pandemijos metu patyrė pagyvenę žmonės, pasakojo „Sidabrinę liniją“ įkūrusio M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėja ir skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.

Tėvai nedrįsta skambinti suaugusiems vaikams – nenori trukdyti

Būtent emocinę pagalbą pagyvenusiems žmonėms teikianti „Sidabrinė linija“ ryškiausiai iš visų LRT.lt kalbintų organizacijų – linijų, į kurias nukreipiama paskambinus koronaviruso psichologinės pagalbos numeriu 1809, – patyrė, kokių emocinių pokyčių į lietuvių gyvenimus atnešė karantinas ir pandemija. Pasak K. Čiuželienės, skambučių kiekis pavasarį čia išaugdavo ir 7 kartus.

Senjorus karantino metu kamavo ne tik vienatvė: daugybė žmonių į liniją skambino ne norėdami rasti pokalbių draugą, kaip anksčiau, o su praktiniais klausimais: teiravosi, ką daryti jaučiant ligos simptomus, kaip prisiskambinti gydytojui, ar galima eiti į vaistinę, netgi – ar galima važiuoti į sodybą aplankyti bičių.

K. Čiuželienė aiškina, kad jaunesni žmonės naujausią informaciją greitai randa internete, o vyresni žmonės to padaryti ir greitai susiorientuoti naujienų sraute dažnai negali.

„Kieno vaikai pasirūpina suteikti informaciją, tiems viskas gerai. Vyresni žmonės nenori trukdyti vaikų, tai viena tendencija. Galvoja, jei paskambinsiu per dažnai, trukdysiu, nes jie daug dirba, patys vaikus augina, laiko neturi. Jie jaučia atskirtį: turiu vaikus, bet jie kažkur toli“, – pasakojo K. Čiuželienė.

Emigravusių žmonių vyresni tėvai psichologiškai jaučiasi dar vienišesni, praradę ryšį.

„Dažnai sako, kad geri vaikai, viskas gerai, bet toli gyvena“, – apie tai, kad net ir turėdami bendraujančias, gerai sutariančias šeimas pagyvenę žmonės jaučiasi atskirti, sakė „Sidabrinės linijos“ vadovė.

Tačiau kartais pagyvenę žmonės sutirština spalvas, pastebi ji.

„Dažnai senoliai turi vienpusį vertinimą, ir [susisiekus su tarnybomis] paaiškėja, kad vaikai labai padeda ir nereikėtų skųstis. Tos kartos bruožas toks, matyt: jaučiasi blogai, ligos, todėl ir savijauta bloga. Kai fiziškai blogai jautiesi, manai, kad viskas blogai: atvežė maisto, bet savijauta nepagerėjo, koja kaip skauda, taip skauda“, – aiškino K.Čiuželienė.

Daugiau skaitykite LRT.lt


Šaltinis: LRT.lt

© 2024 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis