Paremti

Per karantiną vis daugiau senjorų ieško emocinės pagalbos aa+

Paskelbta: 2021-02-09 | Autorius: Roma Macijauskaitė
Nuo pirmųjų karantino dienų pernai kovą iki pat dabar „Sidabrinės linijos“ savanoriai pastebi senolių nerimą, daugiausia dėl nežinios, kaip būtų, jei rimčiau susirgtų – ar kas nors gydytų, ar tektų palikti šį pasaulį nesulaukus pagalbos.

„Daugeliui vyresnio amžiaus žmonių būtent telefonas yra tiesiausias kelias į bendravimą. Juo galima pasiekti net ir tuos, kurie gyvena toliau, vengia tiesioginio bendravimo“, – sako „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.

Ar esu teisi sakydama, kad M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo įkurta „Sidabrinė linija“ būtent pandemijos metu tapo itin reikalinga ir aktuali?

Per beveik penkerius darbo metus skambučių skaičius nuo penkių per savaitę išaugo iki vidutiniškai devynių šimtų, o karantino mėnesiais – kone iki pusantro tūkstančio. Be abejo, pandemija paskatino senjorus kreiptis į „Sidabrinę liniją“. Lietuvoje įvedus karantiną, išaugo emocinės pagalbos ieškančių senjorų srautai. Nuo pirmųjų karantino dienų pernai kovą iki pat dabar jaučiame jų nerimą, daugiausia dėl nežinios, kaip būtų, jei rimčiau susirgtų – ar kas nors gydytų, ar tektų palikti šį pasaulį nesulaukus pagalbos. Nemaža dalis skambinusių pripažino, kad vis delsė, nedrįso, manė, jog skambindami užkirs kelią kitų skambučiams. Padidėjusiam srautui buvome pasiruošę, tad visi skambinantieji galėjo sulaukti atsakymo.

„Sidabrinė linija“ yra ne apie skaičius, augimus, pinigus ar bet kokius kitus kiekybinius rodiklius. Tai – svajonė. Svajonė išgirsti žmogaus balsą,“ – sakote. Kokią emocinę paramą tenka teikti paskambinusiems žmonėms?

Paskambinęs į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20, senolis gali rinktis iš trijų paslaugų: siūlomi reguliarūs draugystės pokalbiai su bendraminčiu, suteikiama emocinė pagalba, kai norisi pasikalbėti, reikia paguodos ar sunku nusiraminti. O kai pašnekovai ieško atsakymų į rūpimus klausimus, patariame, padedame ar nukreipiame, kur reikia. 

Įprastai senjorai, kurie išgyvena emocines krizes, jaučiasi niekam nereikalingi. Pakalbėję žmonės pradeda tikėti, kad yra ne beviltiškoje situacijoje, turi bent vieną žmogų, kuris juos išklauso, pabūna kartu, skiria dėmesio. Tokiu atveju pasiūlome jiems surasti telefoninį draugą – „Sidabrinės linijos“ savanorį, kurį stengiamės parinkti pagal pašnekovo poreikius. Tuomet tiek su senoliu, tiek su savanoriu sutariame jiems abiem patogų laiką, o šiam atėjus mūsų skambučių centras juos automatiškai sujungia pokalbiui.

Tokie pokalbiai vyksta reguliariai, pašnekovai tuo pačiu laiku kalbasi kartą per savaitę. Paprastai jų pokalbiai trunka apie valandą. Bendraujant su senoliais ilgiau, šie pamažu atsiveria: vis daugiau kalba, dalijasi prisiminimais, išgyvenimais, džiaugsmais, net rūpesčiais. Svarbiausia, parodyti, kad jie yra įdomūs, reikalingi, svarbūs ir norime jais rūpintis. Tai vadiname draugystės pokalbiais.

Šalia draugystės pokalbių teikiame ir emocinę, psichologinę bei dvasinę pagalbą – išklausome, nuraminame, jei senolis jaučia nerimą, baimę, diskutuojame jiems aktualiais klausimais. Šiemet oficialiai pristatysime ir informacinės pagalbos paslaugą. Norime, kad į „Sidabrinę liniją“ vieniši senoliai kreiptųsi ir patarimo, kai nežino, ką daryti ar kaip spręsti savo klausimus, pavyzdžiui, neranda, kaip paskambinti į banką, teiraujasi dėl pensijos.

Savo veikla laužote nusistovėjusius stereotipus apie seną žmogų. Siekiate, kad Lietuva taptų draugiška senatvei šalimi, kur kiekvienam būtų gera senti, o garbaus amžiaus žmogus būtų neatskiriama ir svarbi visuomenės dalis. Kaip prasidėjo filantropinė veikla?

Iki šiol prisimenu dar vaikystėje kurtą itin tvirtą ryšį su seneliu. Pokalbiai su juo atmintyje išliko kaip stebuklingas laikas, su jo atminimu gimė ir noras padėti senoliams.

Atsiradus galimybei kartu su vyru apžvelgėme, kas tuo metu Lietuvoje buvo daroma senjorų labui. Mums buvo svarbu sukurti erdvę, kurioje visų pirma vyrautų nuoširdus santykis, draugystė tarp žmonių, kurioje jie galėtų bendrauti be kaukių, būti atviri, pasitikėtų vieni kitais ir tikėtų gyvenimu, ko taip stinga senatvėje. Pokalbiai telefonu tokiam ryšiui kurti pasirodė natūraliausia priemonė, juk daugeliui vyresnio amžiaus žmonių būtent telefonas yra tiesiausias kelias į bendravimą, juo galima pasiekti net ir tuos, kurie gyvena toliau, ir tuos, kurie nedrįsta, vengia tiesioginio bendravimo.


Šaltinis: lsveikata.lt

© 2019 M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Visos teisės saugomos
Prijaukinta - Webas.lt
Naujienlaiškis