Didelė neviltis – jausmas, apėmęs nemažą dalį senjorų aa+

„Didelė neviltis“ – taip apibūdina senjorų, su kuriais tenka bendrauti savijautą, „Sidabrinės linijos“ steigėja Kristina Čiuželienė. Vyresniame amžiuje kylantys iššūkiai ir psichologinis visuomenėje patiriamas smurtas kviečia susimąstyti, apie nurašytą senjorų psichinę sveikatą. K. Čiuželienė prašo į tai atkreipti ir valstybės dėmesį.

„Sidabrinė linija“ turi tipišką jiems skambinančio senjoro portretą: tai išsilavinusi, paprastai didmiestyje daugiabutyje gyvenanti vieniša moteris. „Tačiau mums skambina įvairūs žmonės, tiesiog didmiesčių gyventojus turbūt lengviau pasiekia informacija apie mūsų veiklą“, – mano „Sidabrinės linijos“ steigėja Kristina Čiuželienė, maloniai nustebusi, kad per pandemiją padaugėjo žmonių, pradėjusių registruotis į linijos savanorius.
 
Nors čia teikiama skubi psichologinė pagalba, ne mažiau svarbi veiklos dalis – draugystės pokalbiai, kai savanoriai periodiškai susiskambina su tuo pačiu senoliu. Vyriausias „Sidabrinės linijos“ savanoris – pats yra senjoras, jam 83 metai, o jauniausių amžius prasideda nuo 18 metų. Savanoris Marius (43 m.) iš Vilniaus su 86 metų sulaukusia Regina jau bendrauja apie porą metų. Jie aptaria kasdienybės aktualijas, kas naujo – juk per porą metų spėjo nemažai vienas apie kitą sužinoti. „Iš pradžių būdavo ir tylos akimirkų, bet mes gana greitai susimečinom, lipdavo tie pokalbiai. Senolė yra pilnatviška pati iš savęs, man patinka su ja bendrauti. Kartais ji klausia, ką tu čia kalbi su sena boba, ieškok jaunesnių, tačiau iš mūsų bendravimo aš pats labai daug gaunu. Ji turi gerą humoro jausmą, kartais keliolika minučių negalėdavome sustoti kvatoję“, – pasakojo Marius.
 
K. Čiuželienė pastebi, kad senjorai dažnai nepasitiki savimi. „Neretai girdime: „O kam bus įdomu su manimi kalbėtis? Net ir jausdami poreikį, daugelis vyresnio amžiaus žmonių ilgai nedrįsta susisiekti“, – pasakojo pašnekovė. „Vieno mano budėjimo metu pasiskambinusi močiutė taip ir pasakė: „Pirmą karantiną dar laikiausi, tačiau dabar visai palūžau, todėl ir paskambinau jums.“ Ji vis galvojo, kad linija skirta tiems, kuriems yra blogiau“, – prisiminė K. Čiuželienė ir pridūrė, kad tokia nuostata būdinga daugeliui.

„Ištvėrę karą, pokario sunkumus jie yra labai kantrūs ir mano, kad pagalbos ieškoti reikia tik kritiniu atveju. Vyresnė karta negyvena kaip mes prevenciniu režimu, kai ir neturėdami rimtų problemų rūpinamės psichine sveikata“, – atkreipia dėmesį K. Čiuželienė.

Už sistemos ribų

Pasiteiravus, ar Lietuvoje yra pakankamai prieinama psichologinė pagalba K. Čiuželienė trumpam nutyla. „Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Sakykime, kad ir taip, ir ne. Taip, net ir rajonuose yra psichologai, tačiau ne visada pilnas darbo laikas, reikia važiuoti kokius trisdešimt kilometrų, o autobusų maršrutai provincijoje reti, daug senjorų nuosavo transporto neturi. Tada mes vertiname, kad pagalba neprieinama, nors realiai ji egzistuoja“, – kalbėjo K. Čiuželienė.
 
„Reikia suprasti, kad didžioji informacijos dalis yra internete ir jei žmogus juo nesinaudoja – jis dažnai išties neturi galimybių susigaudyti dabartinėje sistemoje“, – konstatavo K. Čiuželienė. Dėl šios priežasties linijos savanoriai neretai tampa ir savotiškais tarpininkais, padedančiais susigaudyti, kur kreiptis ir kokių veiksmų imtis senjorams esant vienai ar kitai problemai.
 
Nors pandemija tapo rimtu išbandymu, tačiau ir po jos skambučių srautas ženkliai nesumažėjo – linija kasdien verda nuo išsikalbėti norinčių senolių. Per mėnesį sulaukiama apie 3 500 skambučių. Iš jų 1 500 atvejų senjorai kreipiasi informacijos, patarimo, psichologinės pagalbos, o likusieji 2 000 yra reguliarūs draugystės pokalbiai. „Tik nuo gegužės iki rugsėjo vidurio yra kiek ramesnis laikas. Žmonės išeina į daržus, sodus, matyt, ten save realizuoja ir psichologiškai atsipalaiduoja, įsikrauna“, – svarstė K. Čiuželienė. 
 
Kokios nuotaikos vyrauja tarp senjorų, su kuriais tenka bendrauti? „Labai didelė neviltis. Neviltis viskuo, – teigia K. Čiuželienė.

„Tenka konstatuoti faktą, kad senatvėje žmogaus gebėjimai, galimybės ir savarankiškumas mažėja. Todėl dauguma besikreipiančių išgyvena įtampą santykiuose, nereikalingumo, vienatvės, baimės dėl nežinomybės jausmus.“

Pokalbiuose – jokių tabu

Tuo tarpu Mariaus pašnekovė išsiskiria. Jis pabrėžia, kad Regina jaunatviška, paprastai žiūri į gyvenimą, tolerantiška, turi aukštą emocinį intelektą. „Turi anūkų, to bendravimo pas ją iki kaklo, yra komunikabili. Nežinau, kodėl kreipėsi, gal tiesiog norėjo pakalbėti su neutraliu žmogumi. Bendravimo sėkmė priklauso ne nuo amžiaus. Kaip ir visuose santykiuose, jei pokalbis bus paviršutiniškas, nebus įdomu abiem, o jei atsiveriame – emocinis ryšys auga“, – pasakojo Marius. Su ja vyriškis nevengia jokių temų – pasipasakoja ir apie savo asmeninius reikalus, net paklausia patarimų.

„Man įdomu jos klausytis apie senovę, kaip žmonės tais laikais linksminosi, šoko, patys dainuodavo tiesiog bet ką darydami – kad ir šieną pjaudami“, – stebėjosi Marius.

Regina yra našlė, o su vyru išgyveno 50 metų. Sužavėtas Marius net teiravosi jos apie ilgalaikių santykių paslaptį. Tačiau ir pati Regina negali įvardinti, kaip čia taip pavyko šitiek metų kartu išgyventi. „Ką sužinojau, kad sugulę į lovą vakarais visuomet atvirai išsikalbėdavo: kaip sekėsi, kas buvo per dieną... Bet ji man ir sako, kad žmonės tuomet daugiau laiko skyrė darbui, o  jaunimas neturi ką veikti, tai ir ieško problemų, naujovių... Su ja šiaip nebūtų sunku turėti santykių jokiam vyrui, nes matosi, kad yra labai supratinga, sugyvenama“, – pažymėjo Marius. Beje, jam tai ne pirma savanorystė – vyriškis padeda ir vaikų stovyklose, ir „Caritas“ organizacijoje. „Faina kažką dovanoti kitiems. O ši savanorystės forma išvis labai patogi – užtenka skambučio kartą per savaitę iš bet kurios vietos“, – teigė jis. 

Jie nusipelno meilės

Mūsų visuomenė diskriminuoja senus žmones – deja, tai iš pačių senjorų lūpų girdi „Sidabrinės linijos“ savanoriai.

„Šiandien senyvą žmogų matome negatyviai: jis lėtas, nusišneka, šimtą kartų kartoji ir vis tiek nesupranta... Bet išmokime pamatyti juos iš šviesiosios pusės ir džiaugtis jų buvimu kartu. Mes pagailime meilės jiems, o jie tikrai jos nusipelno...“ – akcentavo save pagyvenusių žmonių advokate vadinanti K. Čiuželienė. 

Senjorai neretai grįžta įskaudinti iš gydymo įstaigų ar susidūrę su aptarnaujančiu sektoriumi. „Aštuoniasdešimt plius žmonės retai kur pageidaujami. Jie nemokūs, į juos neapsimoka investuoti laiko... Sveikatos sektoriuje stebimasi, ko jie dar nori, nes vis tiek tuojau mirs ir prašo negaišinti laiko... Tokioje visuomenėje negali jaustis saugiai. Tie, kas turi tvirtus šeimos santykius – atlaiko, kas neturi, yra jautresni – atsiduria visiškoje neviltyje. Į mus kreipiasi itin išsilavinę nusivylę žmonės, jie liūdi, kad tauta gyvena šia diena. Suprantama, darbingo amžiaus žmogaus krūviai dideli, bet norėtųsi, kad dėl to nebūtų skriaudžiami senoliai, kuriems ir taip sunku, jie daug ką praradę – artimus žmones, sveikatą, finansinį saugumą...“ – svarstė K. Čiuželienė.
 
Ji mano, kad negalima visko piešti vien juodžiausiomis spalvomis, nes pamažu žmonių supratimas šviesėja. „Kad ir šeši šimtai mūsų savanorių yra ta grupė, kurie jau visai kitaip mąsto, tačiau vis tiek būtina kelti šiuos klausimus“, – teigė K. Čiuželienė. 

„Senoliai mūsų stiprybė, išmintis. Jei vaikai tai girdės nuo mažų dienų, jie kitaip ir nemąstys“ – pabrėžė K. Čiuželienė.

„Sidabrinės linijos“ Skambučių centro vadovė prašo į tai atkreipti viešojo sektoriaus dėmesį. „Žinoti apie problemą neužtenka, reikia ją jausti. Norėtųsi, kad tos empatijos mūsų šalyje būtų kuo daugiau. Šiuo metu labai reikia aiškios valstybės pozicijos, kad vyresnio amžiaus žmogus pasijustų visaaverčiu mūsų visuomenėje. Yra įvairių būdų, kaip būtų galima nutiesti tiltus tarp kartų ir tai daryti verta, kad mūsų visuomenėje atsirastų ši graži sinergija“, – užbaigė K. Čiuželienė.

Šaltinis: lsveikata.lt