„Begalinis liūdesys ir beprasmybės jausmas“: senjorai kenčia, tačiau kreiptis pagalbos nedrįsta aa+

„Esu vienas kaip pirštas“, – sako senjorai. Jie dažnai jaučia begalinį liūdesį ir nusivylimą, tačiau baisiausias jausmas – beprasmybės, teigia juos lankantys savanoriai. Toks ilgalaikis vienišumas ne tik veikia psichologinę būseną, bet gali sukelti depresiją, paveikti net fizinę sveikatą. Nors pagalbos kreiptis nedrąsu, vėliau savanoriai ir senjorai tampa kaip šeima, kartu ir gėles sodina, ir poeziją skaito. 

„Esu vienas kaip pirštas“

Pasak „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovės Kristinos Čiuželienės, ypač vieniši būna vyresni nei 80 ar 90 metų senjorai – nemažai jų būna palaidoję didelę dalį savo artimųjų ir draugų.

„Visiška vienatvė – kaip jie sako, „esu vienas kaip pirštas“. Neseniai daugiau nei 90 metų sulaukęs senjoras paskambino, sakė, „šeimoje buvau pagrandukas, bet ir pagrandukas paseno“. Jis liko vienintelis iš viso šeimos rato, kiti mirė“, – LRT.lt pasakoja „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė.

Kitais atvejais senjorai jaučia emocinę vienatvę – nors artimųjų yra, nepavyksta nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, kas įdomu, artimieji neturi laiko.

„Artimieji rūpinasi, atveža, palydi, bet kokybiškam pokalbiui pritrūksta laiko. Vyresni žmonės mėgsta ir atsiminimais pasidalinti, pasamprotauti, pasipiktinti. Reikia ne tik laiko, bet ir kantrybės tam išklausyti. Kartais kantrybės nėra, artimieji sako, kad tą istoriją jau girdėjo“, – dalijasi K. Čiuželienė.

Neretai į skambučių liniją paskambina ir 60–75 metų senjorai, turintys ryškių ar diagnozuotų depresijos požymių. Pasak K. Čiuželienės, tai atspindi vienatvės pojūtį, žmonės jaučiasi nesuprasti, jų poreikiai būna neatliepti, o aplinka jų tarsi nepriima ir nesupranta.

Baisiausias jausmas – beprasmybės

Kaip LRT.lt pasakoja K. Čiuželienė, dažnai senjorai jaučia „begalinį liūdesį ir begalinį nusivylimą“, o baisiausias jausmas – beprasmybės, kai nenorima gyventi ir laukti kitos dienos.

„Senjorai nusivylę, kad tenka tai patirti, kad taip jaučiasi. Jie sako: atrodo, nieko blogo gyvenime nepadariau, tad kodėl turiu tai išgyventi“, – pastebi „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadovė.

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad senjorai dažnai nesijaučia laukiami ir priimami visuomenės. Pavyzdžiui, įvairių veiklų savo amžiaus grupėje senjorai atranda, tačiau yra nedaug veiklų, kuriose susitiktų skirtingo amžiaus žmonės.

„Senjorai jaučia, kad geriau nieko neprašyti, nekalbinti, nepasirodyti, nesireikšti, nesitikėti, nes greičiausiai atsakymas bus „ne“ arba jie sulauks abejingumo. Mūsų visuomenėje senatvės laikotarpis yra gerokai stigmatizuotas“, – sako K. Čiuželienė.

Senjorai įpratę kentėti, nedrįsta kreiptis pagalbos

K. Čiuželienė sako, kad senjorams nelengva ieškoti pagalbos, neretai skambučių linijos telefono numerį jie nešiojasi ilgą laiką, bet nedrįsta paskambinti, mano, kad yra „niekam neįdomūs“.

„Taip ir įvardija, kad neskambino mums, nes galvojo, kad yra nelabai įdomus žmogus, svarsto, kas norės kalbėtis, kai nieko įdomaus papasakoti negali“, – apie senjorų mintis pasakoja K. Čiuželienė.

Dar sunkiau kreiptis pagalbos į psichologus – kai kurie senjorai turi blogų patirčių, kitiems pritrūksta paskatinimo ir palaikymo. Kaip sako „Sidabrinės linijos“ vadovė, ši senjorų karta yra įpratusi kentėti – nugyventas laikotarpis nebuvo paprastas, yra susiformavęs požiūris, kad nereikia prašyti pagalbos, tad žmonės pripratę iššūkius spręsti patys, iškentėti.

„Būna, senjorai sako, kad linijos numerį turi seniai, bet dabar jau taip blogai, kad nebegali kentėti. Prieinama emocinė riba, griebiamasi nors kokio šiaudo. O paskambinti į liniją yra kiek paprasčiau nei užsiregistruoti pas psichologą“, – svarsto K. Čiuželienė.

Savanoriai ir senjorai tampa kaip šeima

Jaučiamas vienišumas veikia ir bendrą emocinę būklę. Pavyzdžiui, sako K. Čiuželienė, emociškai blogai besijaučiantis žmogus gali nustoti savimi rūpintis – tampa nebesvarbu išgerti vaistų ar apsilankyti pas gydytoją.

„Kalbuosi su 96 metų močiute, visada jos klausinėdavau, kaip tokį amžių išgyventi. Ji labai gražiai įvardija, kad reikia rūpintis savo ligomis. Sakome, reikia rūpintis savo sveikata, bet iš tikrųjų rūpestis reiškia discipliną, reguliarumą, jei turi lėtinę ligą, turi ją sekti, prižiūrėti, laikytis režimo, laiku nueiti pas gydytoją, išsakyti gydytojui, kas pasikeitė.

Žmonės to nebedaro ir fiziškai pradeda jaustis blogiau, artimieji pradeda nerimauti, kodėl žmogus savimi nesirūpina, prasideda nebylūs kaltinimai, kyla įtampa, o visuomenėje sergantis žmogus vėl apsupamas stigmos ir priimamas kaip nevertingas, bevertis“, – atkreipia dėmesį K. Čiuželienė.

„Sidabrinės linijos“ vadovė K. Čiuželienė džiaugiasi, kad iš pažiūros paprastas bendravimas gali padėti senjorams pasijausti geriau. Ilgesnį laiką pabendravę su linijos savanoriais, senjorai sako esantys geresnės nuotaikos, dažniau pasijuokiantys, turintys ko laukti.

„Žmogus nesijaučia toks vienišas, jaučiasi reikalingas, pradeda galvoti ne tik apie save, džiaugiasi, kad yra su kuo pasitarti. Tai susiję su žmogišku ryšiu, su santykiu, sugrįžta gyvybės pojūtis, kad tu gyveni“, – sako K. Čiuželienė.

Daugiau skaitykite LRT.lt