K. Čiuželienė: „Artimą sielą išgirdus tiesiog nebegali nutraukti bendravimo“ aa+

Pirmoji jos pašnekovė Teodora buvo apskritai trečioji močiutė, paskambinusi į „Sidabrinę liniją“. Ir kaip tik dirbo Kristina: „Ji tiek atliepė mano vaikystės prisiminimą, kad pagalvojau, jog tai žmogus, su kuriuo noriu kalbėtis nuolat, o ne tik paaiškinti, kaip parinksim jai nuolatiniams pokalbiams kitą žmogų…“

Teodora jau išėjusi iš gyvenimo, o dabartinė Kristinos pašnekovė yra 96-erių Irena, į kurios skambutį kažkada irgi pati atsiliepė. „Irena tada buvo labai sunkioje situacijoje, nes jos bendraamžis draugas, kuriam jau per 90 metų, nusprendė pats išeiti iš gyvenimo. Išgirdusi tą žinią ji tiesiog nežinojo, kur kreiptis. Nenorėjo jaudinti ir trikdyti savo artimųjų, o pamačiusi ant stalo mūsų skrajutę, paliktą socialinės darbuotojos, nusprendė paskambinti į „Sidabrinę liniją“ ir, kaip pati įvardino, išsitaškyti. Išsitaškė su manim, ir nuo to laiko, dabar jau ketvirti metai, mes nuolatiniame ryšyje.“

Kristinos kelias į savanorystę šiek tiek kitoks, nei tų, kurie nedirba „Sidabrinėje linijoje“, bet išties daugelis darbuotojų savanoriauja. Nes tą artimą sielą išgirdus tiesiog nebegali nutraukti draugystės. Tuo dalijasi ir savanoriai, kurių jau arti 600.

„Gyvenimas margas, ir net toje pačioje pašnekovo ir savanorio poroje kiekvienas pokalbis turi labai daug spalvų, – pasakojo K. Čiuželienė. – Bet daugelis savanorių sako – nesitikėjau, kad turėsiu dar vieną tokį artimą žmogų gyvenime. Ir to nelabai sukursi per trumpą laiką, o tai reiškia, kad laikas pokalbiui skiriamas labai kryptingai, nesiblaškant, tinkamai nusiteikus. Čia neišeina paskubom paklausti „kaip sekasi“ ir pabėgti. Reikia išbūti, kad ir koks tas pokalbis būtų. Ir tada jau nebegali nebūti su tuo žmogum artimas. Jis tampa tavo gyvenimo dalimi.“ 

Daugiau išgirsite laidos įraše –

Šaltinis: Marijos radijas