M. Čiuželis: kai neturi su kuo pasikalbėti, pavojingai priartėja gyvenimo prasmės klausimas aa+

Silpstančios jėgos, savivertę pakertantis socialinio vaidmens praradimas amžėjant daro didelę įtaką ir kasdienei emocinei gerovei. „Jei silpnumo akimirką nėra į ką atsiremti, su kuo išsikalbėti ar tiesiog nesinori savo naštos užkrauti artimiesiems, galima labai pavojingai priartėti ir prie tolesnio gyvenimo prasmės klausimo, o kartais iš to sekančios savižudybės“, – sako „Sidabrinės linijos“ įkūrėjas Marius Čiuželis. 

Anot jo, vyresnio amžiaus lietuviai dar tik „jaukinasi“ anksčiau ypač idealizuotą užsienio šalių pensininkams įprastą gyvenimo būdą. Su p.Mariumi kalbamės apie tai, kur jis veda ir kokią amžėjimo kryptį rinktis mūsų senjorams?

– Jei tikėti Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) duomenimis, dažnas senjoras Lietuvoje per dieną patiria vos vieną socialinį kontaktą. Jūsų vertinimu, tai pakankama? Jei ne, kaip siūlytumėte tai keisti?

– Esame socialios būtybės ir mums bendravimas reikalingas kaip oras ar duona kasdienė. Poreikis socialiniams kontaktams ar tiesiog žmogiško ryšio palaikymui, emocinei bendrystei, nepriklauso nuo skaičiaus asmens dokumente.

Mums, dar aktyviai besisukantiems profesinėje veikloje, gali būti sunku suvokti, kad su darbine aplinka ir bendraamžiais po truputį atsisveikinantis žmogus lieka vis didesnėje socialinėje atskirtyje. Nesusimąstom apie tai, gal net būnam abejingi, nes juk ne apie mus, mums dar negresia ir pan. 

O toji atskirtis gali būti ypač sunki, jei išgyvenimus dėl pasikeitusio socialinio statuso papildo ir fizinė ar dvasinė negalia, ligos ar kitokie asmeninio gyvenimo suvaržymai.

Žmogus tiesiogine prasme lieka tarp keturių sienų ir tam, kad išgyventų – kad norėtų gyventi, – jam reikia ne tik fizinės ar medicininės pagalbos, bet ir emocinio palaikymo, galimybės su kuo nors pasidalinti savo kasdieniais džiaugsmais ar išgyvenimais.

Kiekvienas galime įsivaizduoti save senolio vietoje – bendraujant tik su radijo aparatu ar televizoriumi, kartais – žvirbliais kieme ir vos vienu gyvu pokalbiu, su aplankančiu socialiniu darbuotoju ar laiškanešiu net ne per dieną, o neretai ir per savaitę.

Tas pokalbis gali būti kokybiškas, o gali būti ir visiškai formalus – apie orą ar vaistus. Tuomet kiekvienam savas atsakymas į klausimą, ar to pakanka, ateis labai greitai.

Mums neatrodo pakankama, todėl prieš aštuonerius metus ir įkūrėme vyresnio amžiaus žmonių emocinės sveikatos stiprinimui ir atskirties mažinimui skirtą „Sidabrinę liniją“.

Šiandien „Sidabrinę liniją“ visoje Lietuvoje jau yra atradę daugiau nei 7 tūkst. žmonių, telefonu reguliariai bendrauja beveik 2 tūkst. pašnekovų porų.

Kai kurios jų – visus tuos aštuonerius metus nuo linijos įkūrimo! Ir turime galybę paliudijimų apie tai, kaip tokie pokalbiai su geranorišku, išklausančiu ir išgirstančiu bei neteisiančiu pašnekovu gali pakeisti žmogaus kasdienybę ir sustiprinti jo dvasią. 

Tai realus, tikras socialinis poveikis, kuris kiekvieną dieną su kiekvienu pokalbiu vis labiau pastebimas ir mūsų visuomenėje.

– Ar užtektinai lietuviai skiria laiko senyviems artimiesiems? Ką mes darome ne taip, kad taip kenčia mūsų artimieji? Kokia kitų šalių praktika? Kiek pats dažnai bendraujate su savo mama?

– Užtektinai ar ne, priklauso nuo konkrečios šeimos, jos tarpusavio santykių ar susiklosčiusių tradicijų. Šioje srityje visuotinų taisyklių nėra, juk dėmesio kiekvienam reikia skirtingai, o ir gaunamas nebūtinai yra toks, kokio žmogui reikia.

Kartais į „Sidabrinę liniją“ paskambina žmonės, kurie gyvena su vaikais ir, atrodytų, nestokoja aplinkinių rūpesčio, bet jaučiasi vieniši. Problema gali būti net ne tai, kad negirdime artimojo skausmo, o tai, kad girdime per aštriai.

Juk artimieji dažnu atveju į senolio skausmingus pasidalijimus reaguoja jautriai ir iškart nori spręsti „problemą“, pamokyti, kaip gyventi ar jausti „teisingai“.

Artimieji taip pat neretai gali būti pavargę klausytis tų pačių istorijų, „toje beprotiškoje gyvenimo skuboje“ negebėti prilėtinti tempo, prisiderinti prie besikeičiančio senolio režimo ir skirti deramą dėmesį išklausymui.

Bet senatvė juk nėra problema, kurią reikia spręsti. Dažnam senoliui užtektų vos kelių ar keliolikos minučių šalia, kai labiausiai skauda ar jautru, galimybės būti išklausytam ir jausti palaikymą emociškai sunkesniu metu.

Fiziniai kūno pokyčiai, silpstančios jėgos, savivertę pakertantis socialinio vaidmens praradimas daro didelę įtaką ir kasdienei emocinei gerovei.

Jei silpnumo akimirką nėra į ką atsiremti, su kuo išsikalbėti ar tiesiog nesinori savo naštos užkrauti artimiesiems, galima labai pavojingai priartėti ir prie tolesnio gyvenimo prasmės klausimo.

– Kas lemia prastą vyresnio amžiaus lietuvių pasitenkinimo jausmą gyvenimu? Kodėl senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje jaučia atskirtį? Ką tokio turi italai ar islandai, ko neturi lietuviai? Kaip lietuvių senjorams pasiekti tose šalyse gyvenančiųjų gyvenimo kokybę ir emocinę būseną? 

– Mes dažnai linkę manyti, kad kaimyno žolė žalesnė. Bet ji labiausiai žaliuoja ten, kur gausiausiai laistoma.

Vyresnio amžiaus lietuviai dar tik „jaukinasi“ anksčiau ypač idealizuotą užsienio šalių pensininkams įprastą gyvenimo būdą: džiaugtis atsirandančiu laisvu laiku, galimybėmis keliauti, bendrauti su draugais, vėl panirti į malonumą teikiančius hobius, pamiršti sovietmečio nepritekliaus ir auklėjimo sukurtas tradicijas ir pareigas: užtikrink gerovę savo vaikams, atsidėk pinigų laidotuvėms, žiūrėk, kas tinka tavo garbiam amžiui...

Tas po truputį keičiasi. Tikiu, kad ir Lietuvoje daugės šalia prie namų su bendraamžiais besišnekučiuojančių, šachmatais žaidžiančių senjorų, kaip jūsų minimoje Italijoje.

Žinoma, Pietų ir Šiaurės Europoje labai skirtingai mes suvokiame šeimos tradicijas, rūpybą vyresniaisiais, tad kultūrinių ypatumų taip pat nereikėtų ignoruoti.

Štai, pvz., Švedijoje vaikai tėvus aplanko dukart per metus ir iš tų dviejų vieną dar stengiasi pakeisti šeimos atostogomis Tailande ar kitoje šalyje.

Tai visuotinai priimta, „normalu“, todėl Skandinavijoje tiek gausu įvairių socializacijos klubų vyresnio amžiaus žmonėms.

Pietų Europoje ar kitose piečiau esančiose šalyse, priešingai, situacija visai kita – ten stiprus šeimos kultas, rūpyba savo vyresniaisiais, pagarba jiems iki paskutinės gyvenimo dienos.

Kartą turėjau susitikimą su užsienio kapitalo įmonės Lietuvoje vadovu meksikiečiu, tai jis labai ilgai negalėjo suprasti, kokią visuomenės problemą sprendžia „Sidabrinė linija“, sakė, mano šaly tai būtų visiškai nesuprantama.

Žinoma, mūsų šalis dar tame „pereinamajame kartų laikotarpyje“, kai galimybes džiaugtis vyresniame amžiuje atsirandančia laisve nuo pareigų vaikams, darbams ir t.t. gali sumažinti sveikatos problemos, taip pat ir pensijoje sumenkstančios pajamos.

– Higienos instituto paskelbtais naujausiais 2022 m. tyrimų duomenimis, išlieka prasta vyresnio amžiaus žmonių situacija: net 4 iš 10 nusižudžiusių žmonių Lietuvoje yra 60 metų ir vyresnio amžiaus. Kokios priežastys tai lemia? Kodėl būtent jie?

– Čia reikėtų sugrįžti prie jau aptartų iššūkių: socialinio vaidmens ir aktyvumo praradimas, sveikatos silpnėjimas, mažėjančios pajamos.

Pastaraisiais metais patyrėme dar ir išbandymą karantinu dėl koronaviruso pandemijos, per kurią vyresnio amžiaus žmonės patyrė pačius didžiausius socialinio gyvenimo suvaržymus, tai taip pat paliko pėdsakų.

Svarbu ir tai, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje vis dar sunkiai priima emocinę ar psichologinę pagalbą.

Galima būtų teigti net priešingai – net paskambinę mums į „Sidabrinę liniją“ su skaudžiausiais išgyvenimais, kartais klausia: „Ar jūs ne psichologas? Ne? Tai gerai, tuomet pasikalbėkime...“

Akivaizdu, kad vis dar veikia ilgų dešimtmečių stigmos, kai žmonės bijojo dėl psichikos sveikatos problemų prarasti darbus ar patirti kitų suvaržymų, keisti įsitikinimai, kad dėl to tapsi mažiau vertas pagarbos ar užsidėsi kokią kitą negatyvią etiketę.

Išties savižudybių prevencijos specialistai pripažįsta, kad senjorų nepasiekia įprastos priemonės – tos, kurios, kaip rodo statistika, tinka jaunesniems žmonėms.

Visiems mums dar reikės ieškoti tikslingesnių metodų. Vienas jų – ir pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ su sau lygiu, apie sau įdomius dalykus: kartais kasdienes aktualijas, kartais ir labai specifines temas.

Visa tai leidžia jaustis svarbiam ir reikalingam, įdomiam ir net naudingam – argi tai ne esminės geros emocinės sveikatos prielaidos?

– Kaip manote, kodėl savižudybių statistikoje dominuoja vyrai? Kaip tai siejasi su suvartojamo alkoholio proporcijomis?

– Taip, keturi penktadaliai vyresnio amžiaus nusižudžiusių žmonių yra vyrai. Mokslininkai tai aiškina paprastai: vyrai linkę slopinti emocijas, nerodo vidinių išgyvenimų aplinkiniams ir, kaip jau aptarėm, nepaprastai sunkiai ryžtasi ieškoti pagalbos kritinę akimirką. Bet ne tik tai. Bandymų nusižudyti skaičius tarp vyrų ir moterų statistiškai yra apylygis.

Bet vyrai renkasi žiauresnius, mažiau galimybių išgyventi paliekančius savižudybės būdus nei moterys. Reikšmingas faktorius čia yra ir alkoholis, kurio vyrai suvartoja žymiai daugiau.

Dažniau ir daugiau alkoholio vartojantys asmenys yra labiau suicidiški, o alkoholio vartojimas kaip sunkumų įveikimo būdas irgi kelia didesnę savižudiško elgesio riziką.

Sugrįžimui ant tvirtos žemės gali užtekti atviro, širdį ir galvą išvalančio pokalbio. Labai norėčiau, kad šią mūsų pokalbio dalį perskaitytų bent vienas šiandien vienišas ir paprasto, šilto, nuoširdaus bendravimo pasiilgęs senjoras.

Žinot, „Sidabrinės linijos“ konsultantės turi nesibaigiantį sąrašą senjorių, kantriai laukiančių, kol užsiregistruos joms tinkamas pašnekovas, nes nori bendrauti būtent su vyru – sako pasiilgusios vyriškos logikos, analitinio mąstymo ir t.t.

Tad vyresnio amžiaus pašnekovai vyrai „Sidabrinėje linijoje“ yra ypač laukiami ir tikrai atranda, kas juos išklauso ir palaiko. Paskambinkit jau dabar: 8 800 800 20.