Mirties ir gedėjimo temos priartėjo prie daugelio iš mūsų būtent dabar, kai visą pasaulį sukaustė koronaviruso (COVID-19) pandemija. Su ja susijusios netektys – itin skaudžios, o įvesti karantino ribojimai apsunkina ne tik atsisveikinimo su mirusiaisiais procesus, bet ir gedėjimą. Jį keičia ir vis labiau įsigalinti virtuali erdvė.
Kartais vis dar išgirstame apie atvejus, kai senolio sprendimas kreiptis į „Sidabrinę liniją“ artimųjų priimamas itin asmeniškai ir jiems sukelia daug nerimo. Siekdami padėti išsklaidyti abejones bei sumažinti šį nerimą, dalinamės situacijomis, su kuriomis dažniausiai susiduria artimieji, o tuo pačiu ir savo įžvalgomis, kaip šiose situacijose elgiamės mes ar kaip rekomenduojame elgtis artimiesiems.
Prisiminkite, kada paskutinį kartą padarėte ką nors gero kitam. Kaip tuo metu jautėtės, ar prisimenate pasitenkinimo, prasmingumo jausmą? Ar matant džiaugsmu, o gal nuostaba žibančias žmogaus akis, girdint padėkos žodžius norėjosi pasidžiaugti kartu? Pasirodo, jog padėdami kitiems gauname ne vien dėkingumą ir vidinę šilumą, bet tuo pačiu padedame ir patys sau.
„Jaučiuosi vienišas...“ šiandien pagalvojame vis dažniau ir dažniau. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?
Kasdien mus pasiekia vis daugiau informacijos apie naujas COVID-19 aukas ir didėjantį sergančiųjų skaičių. Todėl patys imame nerimauti dėl ateities ir galvoti apie artėjančią antrąją pandemijos bangą. Labai svarbu ne tik kritiškai vertinti informacijos šaltinius, bet ir patiems rasti būdų kaip ramiau reaguoti į visuotinę paniką.
Karantino metu senjorų psichologinės pagalbos linija „Sidabrinė linija“ fiksuoja septynis kartus išaugusį srautą skambučių, susijusių su koronavirusu, pandemija ir panašiais klausimais. Medicinos psichologė Justina Belevičienė karantino metu visiems gyventojams, ne tik senjorams, siūlo tris būdus, kaip pasirūpinti savo psichologine sveikata.
Žmogaus emocinei sveikatai įtakos turi daug veiksnių, dažnai nepriklausančių nuo amžiaus. Pastaruoju metu dauguma mūsų visuomenės narių yra vienaip ar kitaip paveikti pasaulinės sveikatos krizės, susijusios su koronavirusu.
Kartais visi pasijaučiame vieniši. Tačiau vyresnio amžiaus žmonių vienatvė – kiek kitokia, ir ją įveikti gali padėti tik bendravimas.
„Sidabrinėje linijoje“ sprendžiama itin aktuali vyresnio amžiaus žmonių vienišumo problema. Kaip atskleidė dar pernai atliktas linijos pašnekovų tyrimas, tokia bendravimo telefonu galimybė yra itin svarbi ir reikalinga: tiek vyresniojo amžiaus pašnekovai, tiek ir savanoriai jaučiasi laimingi suradę sau pokalbių draugą. O kaipgi jaučiasi artimieji, kurių tėvai ar seneliai dalinasi savo gyvenimu su tokiais telefoniniais draugais?
Paremti
Paremti