Magistro studijas Vilniuje kremtanti kupiškietė Monika Tonkaitė savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“. Tai yra emocinė pagalba vyresnio amžiau žmonėms. Kartą per savaitę, o kartais ir dažniau, Monika bendrauja su močiute Felicija.
Mirties ir gedėjimo temos priartėjo prie daugelio iš mūsų būtent dabar, kai visą pasaulį sukaustė koronaviruso (COVID-19) pandemija. Su ja susijusios netektys – itin skaudžios, o įvesti karantino ribojimai apsunkina ne tik atsisveikinimo su mirusiaisiais procesus, bet ir gedėjimą. Jį keičia ir vis labiau įsigalinti virtuali erdvė.
„Sidabrinę liniją“ kartu su vyru Mariumi įkūrusi Kristina Čiuželienė trokšta dirbti senolių labui ir padėti jiems dorotis su kasdieniais rūpesčiais. Nors kartais skambučių sulaukia ir iš laimingų senelių, norinčių smagiai pasišnekučiuoti, dažniausiai į liniją skambina daug problemų turintys senjorai – skambučių ypač padaugėjo karantino metu. K. Čiuželienės širdį labiausiai spaudžia vienišų senolių, kurie yra palaidoję visus artimuosius, istorijos. „Atrodo, visiška dykuma likusi. Kaip jiems atrasti gyvenimo prasmę, norą sulaukti kitos dienos?“ – klausia ji.
„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti ir su vienišu senoliu bendraujanti Jomantė Maksvytytė pripažino, kad visada turėjo norą padėti kam nors neatlygintinai. „Savo senolių – ir močiutės, ir tėvuko – neturiu, pašnekovą gavau tokiu pat vardu, kokį turėjo ir mano tėvukas. Ne tik toks sutapimas, bet ir reguliarūs pokalbiai man kelia daug gerų emocijų.“
Vilniaus miesto taryba po Mecenavimo tarybos prie LR Kultūros ministerijos siūlymo, suteikė Vilniaus miesto savivaldybės mecenatų vardus dviem nusipelniusiems vilniečiams – Danui Tvarijonavičiui už mecenuojamą Vilniaus universiteto fondą ir Mariui Čiuželiui, įkūrusiam ir valdančiam M. Čiuželio labdaros ir paramos fondą. Tuo pačiu sprendimu M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas pripažintas mecenuojamuoju projektu.
Kristina Čiuželienė su LRT „Laba diena, Lietuva“ žiūrovais pasidalino praėjusių švenčių metu gautų skambučių įspūdžias, pašnekovų pasveikinimais ir padėkomis, taip pat, pagrindinėmis jų godomis ir neapleidžiančiu nerimu.
Lietuvoje įvedus antrąjį karantiną, išaugo emocinės pagalbos ieškančių senjorų srautai, o medikai dėl pagalbos kreipiasi vangiai.
Nors dauguma džiaugiasi sulaukę Kalėdų, vienišiems senjorams žiemos šventės yra liūdesio ir depresijos laikotarpis. Situaciją apsunkina ir pandemija bei sumažėjusios galimybės pasimatyti su artimaisiais.
Savo gniaužtuose Lietuvą sukaustęs koronavirusas pakeitė visus šventinius planus – Kalėdas šiemet sutiksime kitaip. Žmonės raginami likti namie, nevažiuoti aplankyti giminių, vengti kontaktų. Šiemet bus daugiau ir tų, kurie Kūčių vakarą liks vieni. Kaip išgyventi vienišas Kalėdas? Kur galima kreiptis emocinio palaikymo ir pagalbos? Kaip nesusipriešinti tiek su kitais visuomenės nariais, tiek su savo šeima?