Naujienos

Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną pokalbis su „Sidabrinės linijos“ skambučių centro vadove Kristina Čiuželiene.

Lietuvos visuomenė sparčiai senėja – per pastaruosius 20 metų pagyvenusių žmonių dalis išaugo dukart ir dabar sudaro beveik 19 proc. visų Lietuvos gyventojų. Skaičiuojama, kad iki 2040 m. kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei 65 metų amžiaus. Ši visuomenės senėjimo tendencija lėmė „sidabrinės ekonomikos“ skatinimo aktualumą.

„Delfi ryto“ pokalbyje Kristina Pocytė kalbina M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo vadovą Marių Čiuželį. Pokalbis apie vyresnio amžiaus žmones akistatoje su koronavirusu ir „Sidabrinės linijos“ patirtis.

„Jaučiuosi vienišas...“ šiandien pagalvojame vis dažniau ir dažniau. Karantino izoliacija ir apriboti socialiniai ryšiai suteikė progą iš naujo įvertinti gyvo bendravimo, galimybės būti išgirstam ir išklausytam vertę. Išsiilgę kontakto skubame kurti planus susitikti su draugais bei artimaisiais, galbūt kartais net priekaištaudami sau, kodėl to nedarėme anksčiau, kodėl gi pirma reikia netekti, kad išmoktume labiau vertinti? Tikriausiai viskas gerai tol, kol susivokiame ir anksčiau ar vėliau grįžtame į senas vėžes, vėl pajuntame bendravimo teikiamą šilumą. Tačiau kaip pajusti tą šilumą bei dalintis savąja, kai aplink nieko nėra? Su kuo kalbėti, kai, rodos, niekas neklauso?

„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Ieva Budraitė su dabartine savo pašnekove bendrauja jau ilgiau nei dvejus metus. Nors savanorė pripažįsta, kad pradžioje buvo sunku surasti temas pokalbiui dėl skirtingų pašnekovių patirčių, skirtingų gyvenimų, tačiau dabar mato, kad šis bendravimas praplečia supratimą ir pasaulėžiūrą.

„Vaikai pabuvimui kartu skiria mažiau tęstinio laiko, pasirūpina fiziškai: atvažiavo, maisto atvežė, namus sutvarkė, o aš vis tiek lieku vienas. Tai emocinė vienatvė“, – apie sunkumus, kuriuos pandemijos metu patyrė pagyvenę žmonės, pasakojo „Sidabrinę liniją“ įkūrusio M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo steigėja ir skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.

Lietuvoje paskelbus karantiną, socialinius tinklus užplūdo kvietimai jungtis prie įvairių savanorysčių, skirtų tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Mano laimei, dar prieš man užsiblokuojant feisbuko sienos įrašus nuo nepakeliamo kiekio „svarbiausios“ informacijos, suspėjau perskaityti kelis draugų įrašus jau apie pačias savanorysčių patirtis. Akys užkliuvo už dviejų įrašų – abu buvo apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“, kuri skirta vienišumą, atskirtį, bendravimo trūkumą patiriantiems vyresnio amžiaus žmonėms.

Daugiau nei 20 000 pokalbių valandų per 50 veiklos mėnesių – tiek „Sidabrinėje linijoje“ vyresnio amžiaus pašnekovai praleido kartu su savanoriais ir kitais bendraminčiais jų dalindamiesi atsiminimais, įspūdžiais, aktualijomis ar išgyvenimais. Prie to jau dvejus metus prisideda ir „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Jolanta. Nors ji pati apie laiką savanorių gretose atsiliepia kukliai, tačiau jo pakako užsimegzti ne vienai draugystei.

Kasdien mus pasiekia vis daugiau  informacijos apie naujas COVID-19  aukas ir didėjantį sergančiųjų skaičių. Todėl patys imame nerimauti dėl ateities ir galvoti apie artėjančią antrąją pandemijos bangą. Labai svarbu ne tik kritiškai vertinti informacijos šaltinius, bet ir patiems rasti būdų kaip ramiau reaguoti į visuotinę paniką.