Atviras ir nuoširdus Be the Change TV pokalbis su fondo vadovu Mariumi Čiuželiu apie asmenines patirtis, investavimo pokyčius, motyvaciją įkurti fondą ir ateities vizijas.
77-erių Rimantas yra mokslininkas, daugelį metų dirbo dėstytoju, neapsakomai domisi technologijomis. Daug važinėjęs po užsienį, išleidęs ne vieną žinomą mokslininką į platųjį pasaulį, dabar jau ne tik randa laiko savo kitam hobiui – pramoginiams šokiams, bet ir bendravimui „Sidabrinėje linijoje“.
20 metų Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbusią ir sceninius drabužius siuvusią Vladą Šimkutę galima vadinti tikru įkvėpimu. 88-erių pašnekovė sako, kad teatras iki šiol yra didžiausia jos meilė, iki šių dienų stengiasi apsilankyti premjerose, nors dėl palydos trūkumo tai padaryti pavyksta vis rečiau.
„Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Ieva Budraitė su dabartine savo pašnekove bendrauja jau ilgiau nei dvejus metus. Nors savanorė pripažįsta, kad pradžioje buvo sunku surasti temas pokalbiui dėl skirtingų pašnekovių patirčių, skirtingų gyvenimų, tačiau dabar mato, kad šis bendravimas praplečia supratimą ir pasaulėžiūrą.
Lietuvoje paskelbus karantiną, socialinius tinklus užplūdo kvietimai jungtis prie įvairių savanorysčių, skirtų tiems, kam pagalbos reikia labiausiai. Mano laimei, dar prieš man užsiblokuojant feisbuko sienos įrašus nuo nepakeliamo kiekio „svarbiausios“ informacijos, suspėjau perskaityti kelis draugų įrašus jau apie pačias savanorysčių patirtis. Akys užkliuvo už dviejų įrašų – abu buvo apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“, kuri skirta vienišumą, atskirtį, bendravimo trūkumą patiriantiems vyresnio amžiaus žmonėms.
Daugiau nei 20 000 pokalbių valandų per 50 veiklos mėnesių – tiek „Sidabrinėje linijoje“ vyresnio amžiaus pašnekovai praleido kartu su savanoriais ir kitais bendraminčiais jų dalindamiesi atsiminimais, įspūdžiais, aktualijomis ar išgyvenimais. Prie to jau dvejus metus prisideda ir „Sidabrinėje linijoje“ savanoriaujanti Jolanta. Nors ji pati apie laiką savanorių gretose atsiliepia kukliai, tačiau jo pakako užsimegzti ne vienai draugystei.
Ar tikrai įsivaizduojame, ką reiškia neturėti galimybės matyti? Mąstant apie tai kyla daug klausimų: kaip susitaikyti, nepalūžti, kaip gyventi? Atrodo, kad su regėjimu prarandame beveik viską. O štai kalbinamas „Sidabrinės linijos“ savanoris Ričardas iš Mažeikių spindi ramybe, smalsumu, pozityvumu ir dar kitiems suteikia įkvėpimo priimti likimą bei išmokti gyventi savo gyvenimą su šypsena.
Pavasaris visada vilioja žmones, ypatingai šiais metais, kai koronaviruso uždaryti karantine pajutome, kokį džiaugsmą teikia bendravimas, kasdieninis susitikimas su kaimynu, rankos paspaudimas, artimo apkabinimas, anūko priglaudimas, netikėtas draugo vizitas. Viso to tenka atsisakyti, o gamtos atgimimu džiaugtis pro langą žvelgiant į žydinčias vyšnias, tulpių liepsneles, besiliejančią žalumą. Vienatvė labai sunki vienišiems senjorams, kurie ir netolimoje praeityje bendravimo pasirinkimu ar gausa nebuvo apdovanoti.
Jūratė: „Kai man pristatė mano būsimą pašnekovę, turinčią panašius į mano pomėgius, aš jau džiaugiausi būsimomis smagiomis temomis ir tikėjausi, kad kalbėsimės apie rankdarbius, vaistažoles, dalinsimės receptais, gyvenimo istorijomis, kitais maloniais dalykais. Tačiau išgirdau nusivylusį, pavargusį, labai nelaimingą žmogų. Reikėjo iš naujo mokytis išklausyti, ne tik girdėti, bet ir išgirsti, suprasti, atjausti, atrasti pozityvo, bandyti užkabinti kitas temas, nors kruopelytę to, kas teiktų daugiau šviesos, džiaugsmo, vilties, optimizmo.“
Paremti
Paremti