Į „Sidabrinės linijos“ savanorių gretas įsijungiau 2018 metų gegužę. Apie šią iniciatyvą sužinojau visai atsitiktinai – socialinio tinklo „Facebook“ dėka. O viskas prasidėjo nuo trumpučių istorijų, kuriomis dalijosi viena šios linijos savanorių.
„Vienatvė – žeidžiantis dalykas. Štai ką tik prabėgo šventės ir jų laukdamas žmogus jaučiasi ne taip jau smagiai, kai žino, kad turbūt bus vienas“, – sako savanorė Daiva Žiuramskaitė.
Kai du žmonės nori bendrauti, turbūt neįmanoma, kad pokalbis nepavyktų.
Iki šiol ilgiuosi močiutės, kurios netekau kai buvau 13-os metų.
„Pozityvaus dienoraščio“ 492 puslapis pasakoja apie „Sidabrinės linijos“ pašnekovę p. Ramutę iš Druskininkų.
„Pozityvaus dienoraščio“ 468 puslapis pristato „Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorę Giedrę Šavinienę.
Paprašyta papasakoti savo savanorystės „Sidabrinėje linijoje“ istoriją, tai mėginau daryti net keletą kartų. Deja, baltas lapas kompiuterio ekrane daugiausiai prisipildydavo dvejomis eilutėmis ir, po kurio laiko, vėl tapdavo tuščias.
Pirmą kartą, kai paskambino viena iš „Sidabrinės linijos“ senolių, jos besiklausydama... apsiverkiau.
Ponia Birutė apie ligas ir kitas negandas kalbėti nėra linkusi, nors per tą laiką, kol bendravome, sužinojau, kad ji ir „vienos krūties istoriją“ yra išgyvenusi, ir nelabai žinojo, kaip reikės gyventi toliau, kai „dėl senatvės“ ją atleido iš darbo, o kur dar visos tos istorijos apie brolius–partizanus, apie vaikus bei anūkus išsibarsčiusius po visą pasaulį, ir kūčių vakarienes absoliučioje vienumoje...
Paremti
Paremti