„Pozityvaus dienoraščio“ 468 puslapis pristato „Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorę Giedrę Šavinienę.
Motina Teresė kartą yra pasakiusi: „Dažniausiai manome, kad skurdas – tai badas, neturėjimas kuo apsirengti ar benamystė. Tačiau iš tiesų didžiausias skurdas – tai, kai esi nelaukiamas, nemylimas ir nereikalingas.“
Paprašyta papasakoti savo savanorystės „Sidabrinėje linijoje“ istoriją, tai mėginau daryti net keletą kartų. Deja, baltas lapas kompiuterio ekrane daugiausiai prisipildydavo dvejomis eilutėmis ir, po kurio laiko, vėl tapdavo tuščias.
Pirmą kartą, kai paskambino viena iš „Sidabrinės linijos“ senolių, jos besiklausydama... apsiverkiau.
Ponia Birutė apie ligas ir kitas negandas kalbėti nėra linkusi, nors per tą laiką, kol bendravome, sužinojau, kad ji ir „vienos krūties istoriją“ yra išgyvenusi, ir nelabai žinojo, kaip reikės gyventi toliau, kai „dėl senatvės“ ją atleido iš darbo, o kur dar visos tos istorijos apie brolius–partizanus, apie vaikus bei anūkus išsibarsčiusius po visą pasaulį, ir kūčių vakarienes absoliučioje vienumoje...
Ponia Teodora Martinėnienė jau dešimt metų gyvena viena. Prieš devynerius metus patirta avarija iš moters atėmė galimybę laisvai judėti.
Savanoriaujanti teisininkė A. Povilavičiūtė: „Pašnekesių senjorams trūksta ne mažiau nei reikalingiausių daiktų“.
Viena pirmųjų „Sidabrinės linijos“ savanorių Ugnė: „Su artimaisiais net nepasitariau“.
Vienas pirmųjų „Sidabrinės linijos“ klientų Vytautas: „Aš vis dar noriu kažko naujo, atradimų“.
Paremti
Paremti