Naujienos

Savanorystė. Su kuo dera šis kulinarinis šedevras ir kada jis valgomas: pusryčiams, pietums ar vakarienei? O gal tik esant ypatingai progai išdrįstame jo paskanauti? Būtume teisūs savanorystę Lietuvoje prilygindami „egzotiniam“ patiekalui, kuris dar ieško savo mylėtojų, nes savanoriškoje veikloje vis dar dalyvauja mažiau nei penktadalis mūsų šalies gyventojų. Savanorystės veiklų ir patirčių įvairovė tokia pat spalvinga kaip ir ją supantys mitai.

Janina Birutė apie tikrą draugystę kalba tarsi apie mitologinę liaudies pasaką ir vadina ją aukso obuoliu. Kaip geroji pasakų veikėja – drąsina žengti žingsnį į bendravimą ir nebijoti atvirumo. 

Ar kada bandėte pajusti pokalbio skonį? Atradimas! – pokalbiai gali būti skanūs ir atgaivinantys šeimų kulinarines tradicijas. Dvi moterys – senolė ir jos pašnekovė, „Sidabrinės linijos“ savanorė Renata Šniolienė, – atrado joms abiem artimą pokalbių temą – maistą. Pasikalbėjimuose pirmoji atgaivino ir dalinosi prisiminimais bei aplinkybėmis, kaip gimė ypatingas patiekalas – bulvių ir varškės bandutės, o antroji, atidžiai užrašiusi receptą, ėmė ir pagamino jas. Kviečiame skaityti Renatos pasakojimą apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ ir šios veiklos paskatintus kulinarinius eksperimentus.  

Šių senolių išminties perlus taupėme ypatingai progai. Metų pabaiga, kai apmąstome praėjusio laikotarpio įvykius, kai grįžtame prie klausimų apie gyvenimą bei vertybes – tinkamiausias laikas pasidalinti jų žodžiais. 

Klausantis senolių išgyvenimų ir išminties, regis, net širdis dainuoja. Šįkart dalinamės ponios Aldonos išbandytu ir pasiteisinusiu geros savijautos receptu.

Žurnalo MOTERIS spalio mėnesio numeryje fondo vadovai Kristina ir Marius Čiuželiai dalijasi mintimis apie reikšmingus savo gyvenime pasirinkimus.

„Laukiu tų pokalbių. Papasakoju apie savo skausmą, savo džiaugsmą. Ar čia nedaug gyvenime? Čia – labai daug,“ – sako mūsų pašnekovė p. Irena. 

Projekto „Tėčiai“ herojus – mūsų ilgametis savanoris Kazys Algirdas, reguliariai bendraujantis net su trimis „Sidabrinės linijos“ pašnekovais. Jis noriai dalinasi savo atradimais ir skambučio metu žodžiais sukuria ištisą naują pasaulį.

„Labai mėgstu pagyvenusius, senyvus žmonės, turėjau ypatingą ryšį su savo seneliais. Tuo metu, kai atėjau į „Sidabrinę liniją“ kaip tik buvo mirusi mano močiutė – paskutinė iš senelių – ir man labai trūko to ryšio. O „Sidabrinėje linijoje“ radau dar vieną savo močiutę.“