Lygiai prieš 30 metų, rugpjūčio 23-ąją, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva žmonių grandinė. Baltijos kelias – taiki kova už laisvę, palikusi ryškų pėdsaką tiek istorijoje, tiek žmonių atsiminimuose. Apie vos spėtus suvalgyti šaltibarščius, Mažąją Ameriką, gėlių jūras ir akyse spindėjusią viltį dėl ateities pasakoja mūsų pašnekovai.
„Tikras, natūralus pokalbis su žmogumi, dieną padaro prasmingesnę, visą savaitę praturtina,“ – sako 24 metų „Sidabrinės linijos“ savanorė Gabrielė.
Šį pavasarį, naudodamiesi „Sidabrinės linijos“ skambučių centro pagalba, Kauno Karalienės Mortos mokyklos mokiniai kiekvieną savaitę bendravo su globos namuose VšĮ „Senevita“ gyvenančia mūsų kampanijos #ŽmoguireikiaŽmogaus heroje ponia Daiva. Džiaugiamės mokyklos iniciatyva tvirtinti jauniausios ir vyresniosios kartos ryšį ir sėkminga šios iniciatyvos pradžia.
„Prasmingai praleistas laikas... Kiek mes jo iššvaistom vaikščiodami po įvairiausių mažmožių parduotuves, stovėdami kamščiuose ar tiesiog knaisiodamiesi po kitų gyvenimas“ – taip apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ kalba Viešintose gyvenanti Edita Daujotaitė-Petreikienė.
Į „Sidabrinės linijos“ savanorių gretas įsijungiau 2018 metų gegužę. Apie šią iniciatyvą sužinojau visai atsitiktinai – socialinio tinklo „Facebook“ dėka. O viskas prasidėjo nuo trumpučių istorijų, kuriomis dalijosi viena šios linijos savanorių.
„Vienatvė – žeidžiantis dalykas. Štai ką tik prabėgo šventės ir jų laukdamas žmogus jaučiasi ne taip jau smagiai, kai žino, kad turbūt bus vienas“, – sako savanorė Daiva Žiuramskaitė.
Kai du žmonės nori bendrauti, turbūt neįmanoma, kad pokalbis nepavyktų.
Iki šiol ilgiuosi močiutės, kurios netekau kai buvau 13-os metų.
„Pozityvaus dienoraščio“ 492 puslapis pasakoja apie „Sidabrinės linijos“ pašnekovę p. Ramutę iš Druskininkų.
Paremti
Paremti